26.8 C
Tenerife
Pirmadienis, 27 gegužės, 2024
Reklama
PradžiaBūti kanariečiuMarsas (Teidė) kviečia: Vienos stažuotės istorija

Marsas (Teidė) kviečia: Vienos stažuotės istorija

- Advertisement 3-

Kartą buvo jaunas mokslininkas, vardu Jonas, kuris atliko stažuotę NASA. Jis buvo talentingas ir atsidavęs savo darbui, svajojantis vieną dieną prisidėti prie žmonijos pažangos kosmose. Stažuotės metu Jonas dirbo su komanda, kuriančia naujos kartos erdvėlaivius, skirtus ilgoms misijoms už Žemės ribų.

Vieną dieną, stažuotės metu, Jonas gavo netikėtą elektroninį laišką. Tai buvo kvietimas dalyvauti slaptame projekte, kurio tikslas – pasiruošti pirmajai pilotuojamai misijai į Marsą. Jonas buvo išrinktas dėl savo išskirtinių gebėjimų ir inovatyvių idėjų, kurios galėtų padėti misijai sėkmingai įvykti.

- Advertisement -
keliones-i-tenerife

Nors tai buvo tik pradžia, Jonas žinojo, kad tai galėtų būti jo gyvenimo nuotykis – galimybė tapti vienu iš pirmųjų žmonių, kurie koją žengs ant Raudonosios planetos. Jis suprato, kad tai bus didžiulis iššūkis, bet ir nepakartojama proga prisidėti prie žmonijos istorijos.

Ši istorija, nors ir išgalvota, atspindi žmogaus svajones ir siekius tyrinėti kosmosą bei mūsų visuomenės viltį vieną dieną išplėsti žmonijos buveines už Žemės ribų. Arba – išgelbėti pasaulį.

O mes grįžkime į savo salą ir tęskime pažintinę kelionę po ją su čia gyvenančiais žmonėmis. Juk čia mes taip pat patiriame savo gyvenimo iššūkius ir nuotykius.

– Pradėkime nuo tavo prisistatymo, apie tavo specialybę, tavo darbą, tavo pomėgius. Manau, visiems skaitytojams įdomi tavo asmeninė istorija, – prašau aš savo pašnekovės. – O tuomet jau apie tai, kaip tapai kanariete.

– Esu Raminta Bogušienė, maisto technologė, dietistė, pedagogė, ICF koučerė. Daug metų dirbau maisto pramonėje, tačiau niekaip negalėjau susitaikyti su tuo, kad gaminamas nekokybiškas maistas, kad neatsižvelgiama į žmonių sveikatą, – pasakojimą apie save pradėjo Raminta. – Sveikatos specialistai kalba viena, o aš, būdama maisto technologe, turiu gaminti maistą, kuris būtų skanus, bet pagamintas iš pigių žaliavų. Pradėjau keisti darbą įmonėse, tačiau nei vienai kaip ir nerūpėjo tas klausimas: žmogaus atsigręžimas į žmogų, kuriam tu kuri tą produktą. Taip, ieškodama savo požiūriui tinkamo darbo, perėjau dirbti į ekologiškų produktų sertifikavimo sektorių ir ten gaminau ekologiškus maisto produktus. Tai buvo pati pradžia, 2008-2009 metai, kai tik buvo patvirtintas Europos Sąjungos reglamentas. Tada tebuvo gal tik vienas sertifikuotas gamintojas, o šiai dienai turime šimtus sertifikuotų ekologiškų gamintojų, o ūkininkų – tūkstančiais, turbūt. Ir ekologiškų produktų rinkoje šiai dienai yra tikrai labai nemažai.

– Per eilę metų supratau, kad ekologija – ne tik auginimas be cheminių medžiagų, ar aplinkos tausojimas, tai ir gamyba, vartojimas, nes kas iš to, kad produktas užaugintas ekologiškame ūkyje, jei patiekalas iš jo gaminamas su pertekliniu cukrumi, druska ar riebalais. Su laiku kito mano supratimas ir džiaugsmas, kad aš prisidedu prie žmonių sveikatos, mažėjo, o taškas buvo padėtas tuomet, kai man teko sertifikuoti ekologišką degtinę. Ieškojau bet kokio pagrindimo, kad negalėtume to padaryti. Tai buvo pirmas ekologiškas alkoholinis gėrimas Lietuvos rinkoje, kuris buvo sertifikuotas. Bet kadangi ekologišką vyną, alų ir degtinę turėjome ir kitose ES šalyse, tai nepavyko išvengti ir teko dėti parašą, kad tai yra ekologiška degtinė, kas iš tikrųjų daugeliui gali atrodyti, kad jau tokios galiu gerti kiek noriu, nes tai lygu „sveika“. Lietuvoje tuo metu buvo stiprus visuomenės suvokimas – ekologiška lygu „sveika“.

Moteris pasakoja, kad gimus antrai dukrai, iš naujo teko atkreipti dėmesį į Lietuvos ugdymo įstaigose tiekiamą maistą, darželiuose vaikų maitinimas nebuvo sveikatai palankus.

– Šitas faktas nuvedė mane prie pasaulio gelbėjimo, tai yra vaikų maitinimo pokyčių Lietuvoje, nes tąkart padariau didžiulį perversmą šioje srityje. Kad pakeisti vienus maitinimo aspektus kitais, net teko siekti pokyčių teisės aktuose, išleisti ne vieną maitinimo gerinimui skirtą knygą. Šiai dienai Lietuvos darželiuose mes tikrai turime sveikatai palankesnį maistą. Iki aukštos kokybės dar kaip iki mėnulio, – sako Raminta, – dėl to, kad visi taupo, turi tam tikrą ribotą biudžetą, tikrai darželio meniu jūs nerasite avokadų, labai gero alyvuogių aliejaus, tačiau vaikai geria vandenį, nebe kompotus, kaip tarybiniais laikais, valgo daugiau vaisių, daržovių, maistas tiekiamas reguliariai. Ir visa tai buvo sukurta mano socialinės iniciatyvos, socialinio verslo dėka.

– O knygų? Kiek ir kokias esi parašiusi ir išleidusi?

– Spausdintas knygas esu išleidusi tris. Tai yra dvi knygos maisto gamybos ir technologijos, kuriose yra valgiaraščiai, receptūros ir technologinės kortelės, ir viena knyga yra skirta vaikams – pasaka apie sveiką gyvenseną, kurioje tarsi sakau vaikams: „Nepykite, įsiterpiau į jūsų mitybą, todėl grįžkim prie edukacijos, kodėl mums reikalingas būtent geras maistas, fizinis aktyvumas ir emocinė sveikata“. Po Lietuvą keliauja aktorių duetas, Brokoliukas ir Braškytė, kurie mano sukurtų spektaklio, dainelių ir edukacijos pagalba skelbia vaikams, jog sveikas maistas ir sveikas gyvenimo būdas nėra joks baubas.

– Gerai. Ir taip, ruošei sveiko maisto technologijas mokykloms, vaikų darželiams, maisto gamybos įmonėms ir vieną dieną sugalvojai atvažiuoti į stažuotę Tenerifėje?

– Taip, dar buvo priešistorija. Nuo maisto technologijos studijų laikų norėjau apjungti mediciną ir maistą, man visada rūpėjo žmogaus sveikata, nes maistas ir sveikata tiesiogiai susiję. Ir buvau įstojusi į sveikatos mokslų universitetą, bet kai iš dėstytojų išgirdau, kad mes turime didinti ligoninėse lovų skaičių, atsitraukiau nuo tokių mokslų, kadangi man jau buvo nebe 18 metų, tvirtai žinojau, kad mano tikslas – mažinti ligonių skaičių ligoninėse, keliant žmonių maitinimosi kultūrą. Praėjus keletui metų, įstojau į dietetikos studijas ir praeitais metais gavau biomedicinos studijų diplomą. Studijų ataskaitiniuose susitikimuose dėstytoja užsiminė, kad galime išvažiuoti podiplominei praktikai, 2,5 mėnesių stažuotei į bet kurią Europos šalį.

Untitled design4

– Tą kartą pasijuokiau, kad jeigu aš tokiam ilgam laikui išvažiuosiu, nežinau, ar šeima dar belauks manęs Lietuvoje. Vyrui patvirtinus, kad lauks, išvažiavau į Tenerifę ir čia 2,5 mėnesio atlikau praktiką Santa Cruzo ligoninėje Hospital Quiron salud, kas iš tikrųjų davė suvokimą apie visą ispanų kultūrą. Čia pasijaučiau kaip jų šeimoje. Ispaniškas požiūris į gyvenimą, pažintis su daugybe naujų žmonių ir privedė prie to, kad Tenerifė atsirado mano gyvenime ilgam, – juokiasi Raminta.

– Truputėlį detaliau, kaip pasirinkai stažuotę būtent Tenerifėje, kaip ten tave priėmė, ką veikei stažuotės metu, kokios buvo tavo užduotys?

– Viskas, kas susiję su Tenerife, vyko labai spontaniškai. Buvau sau pasirinkusi Kiprą, nes Kipre prieš metus su šeima buvome praleidę daug laiko, bet dėstytoja paklausė, gal norėčiau į Tenerifę, dėl to, kad ten yra universitetas, su kuriuo yra labai geri santykiai ir jie tikrai mane priimtų.

Taip per kelias dienas viskas buvo suderinta dėl stažuotės. O, atvykus čia, pirmiausiai sudėtinga buvo susivokti, kad vietiniai iš esmės nekalba angliškai. Jeigu būčiau tą žinojusi, ispanų kalbos būčiau pradėjusi mokytis prieš išvykstant. Gerai, kad buvo kolegė rumunė, kuriai buvo duota užduotis mane kuruoti, ji tikrai gerai kalbėjo angliškai ir ji man labai padėjo.

Stažuotė vyko ligoninių maitinimo organizacijoje, kuri turi savo maitinimo taškus faktiškai visose Tenerifės ligoninėse, ugdymo įstaigose, netgi restoranus ne tik Tenerifėje, bet ir žemyninėje Ispanijoje. Tai tikrai didžiulė organizacija visos Ispanijos mastu. Pagrinde turėjau susipažinti su dietomis, kokios yra skiriamos pacientams prie vienų ar kitų ligų, kaip yra gaminamas maistas, kokios ir iš kur perkamos žaliavos. Iš kolegų išmokau ispanų tradicinių valgių, atradau didžiulę meilę ispanų kultūrai. Be to, pamačiau tikrai daug niuansų, kurie Lietuvoje draudžiami, čia yra leistini, pavyzdžiui: pas mus leidžiami tik natūralūs kiaušiniai, gi čia naudojamas pasterizuotas kiaušinių plakinys, kiaušinių masė. Pas mus draudžiami tam tikri konservantai, žaliavos tik šviežios, jokių pusfabrikačių, mažiau druskos, cukraus, daug daržovių dietiniame maitinime, čia viskas atvirkščiai. Pusryčiams Lietuvoje pacientas gaus košę, jeigu pagrindinės dietos nesusiję su virškinimo trakto problemomis, o čia jie gaus tiesiog bandelę su kumpiu ar džemu.

Būtent stažuotės metu pajutau, kad gelbėti pasaulio nebereikia, nes iš esmės tu jo nebeišgelbėsi, kiekvienas turi gelbėtis pats, pats savo gelbėjimo ratą imti. Jeigu reikės, žmonės susiras ir pasakys: „Raminta, padėk“. Visą laiką sakiau, kad iš strateginio maitinimo valstybėje, kaip vaikų ir ligonių, neturėtume siekti pelno, bet visame pasaulyje yra priešingai ir kodėl aš turėčiau tą keisti. Būtent čia, būdama saloje, padėjau tašką pasaulio gelbėjimui maitinimo srityje.

 Kita vertus, per tuos du su puse mėnesio vyko ne tik stažuotė, vyko labai įdomus gyvenimas, nes sala turi kažkokią neįprastą man pačiai energiją, kur viskas keitėsi, atsirasdavo nauji žmonės, tam tikros situacijos, kurios mane vedė naujais keliais. Įpusėjus stažuotės laikui suvokiau, kad tikrai čia grįšiu, tik pagalvojau: „grįžus į Lietuvą, pasimokysime visi pusę metų ispanų kalbos ir tada“.

– Gyvenimas turėjo visiškai kitą planą, – juokiasi Raminta. –Vieną vakarą pėsčiųjų perėjoje mane užkalbino lietuvė. Netikėta, nes šiaip lietuviai privengia nepažįstamus užkalbinti. Tai po to susitikimo viskas ir apsivertė, nes tuomet dar pamačiau salą iš kitos pusės, tai buvo N plus K naujų dalykų, nuo Mocarto koncerto iki catchibolo, MamaNeto, su moterų bendryste ir komandiniu sportu, įvairiausių lankytinų vietų ir pažinčių su naujais, labai įdomiais žmonėmis.

Saloje pasijutau kaip sava, beliko atskristi vyrui su vaikais pasižiūrėti, kaip sektųsi, ar vaikams patiktų čia. Nes kur nusiveždavome, niekada joms nepatikdavo. 13 paskutinių metų ieškojome vietos, kur galėtume pagyventi už Lietuvos ribų, šilumoje. Mergaitės po savaitės atostogų pareiškė, kad nori likti, nenori grįžti į Lietuvą. Ta emocija visą laiką ir išliko. O po vieno lietuvių bendruomenės renginio Knygų namuose, paskambinusi vyrui pasakiau, kad iš esmės tikėtina, kad mes judame į salą dabar, o ne po pusės metų. Supratau, jog saloje galėčiau pradėti naują veiklą, kur jau būtų ne pasaulio gelbėjimas, bet gero maisto pateikimas. Tai, ką mokiau kitus, kaip reikia gaminti, reikia pačiai parodyti, kaip pagaminti gerą kokybišką maistą.

 – Žodžiu, po 13 metų galvojimų, kuriame šiltame krašte galėtumėte įsikurti, per pusantro mėnesio susipakavę daiktus, atsidūrėte Tenerifėje ir dabar, antras mėnuo, galima sakyti, esate kanariečiais. Ir kaip jums sekasi, kaip sekasi tavo šeimai, kaip sekasi tavo mergaitėms čia kurtis, adaptuotis? Su kokiais iššūkiais susidūrėte, kokios naujienos, kokie netikėtumai? Kas einasi lengvai kaip sviestu tepta, o kur sunku?- karštomis pėdomis einu aš.

Raminta Bogusiene

– Per savo gyvenimą su vyru pakeitėme tikrai ne vieną gyvenamą vietą, neturime didelio prisirišimo. Mes daugiau stebime ženklus, ką rodo ir kur mus veda gyvenimas. Ką supratau nuo pat pradžių, kad viskas, kas susiję su sala, viskas vyksta labai greitai, nors, sako, čia niekas greitai nevyksta.

Juokas juokais, kas liečia svajones, jos tikrai pildosi. Tiek aš, tiek visi mano šeimos nariai jaučiamės gerai čia, tas oras, galimybė sportuoti, vaikų sporto užsiėmimai puikūs. Ispanai moka ilsėtis, bet, jeigu sportuoja, tai jie sportuoja užtikrintai. Matome tiek pagal vyresnės dukros, kuri pradėjo plaukti, užsiėmimus, tiek jaunesnės dukros, kuri lanko gimnastiką, užsiėmimus. Nes Lietuvoje belikę būreliai, nėra tokio rimto sporto, čia yra gerokai rimčiau.

Mergaitės jaučiasi gerai, į mokyklą noriai eina, tik mano, kaip mamos, nerimas yra dėl kalbos, ar nesukels įtampos, ar neliks antriems metams. Nors iš gandų supratau, kad daugumai vaikų taip atsitiko ir jau nebe taip gąsdina. Matysime, mano pačios siekiamybė buvo, kad mergaitės grįžę iš mokyklos, nesėdėtų prie namų darbų dieną naktį, kad jos sportuotų, kad į mokyklą noriai eitų, jaustųsi laimingos, turėtų draugų, tai čia mes tą ir turime. Ir nėra didelio spaudimo, kad vaikas privalo mokslo rezultatus rodyti, mes niekada nežiūrėjome į mokslą kaip į kažkokį Harvardo studentų paruošimą, mums svarbiausiai, kad vaikai laimingi būtų. Nes Lietuvoje tai mano šeštokė realiai iki dešimtos valandos nakties pamokas ruošdavo.

– Sunkumų? Taip, juk mūsų gyvenimas susideda iš tam tikrų pakilimų, nuosmukių, svarbu, kad nenukristi per žemai, kad sunkumai nebūtų jau tokie nepakeliami. Nebus sunku, jei tu esi atviras, kai tu visiems sakai taip, kaip yra, kai tu nieko neslepi, jeigu tau nepatinka, taip ir sakai, jeigu tau patinka, tu irgi sakai, tuomet automatiškai gyvenimas nuveda ten, kur tu turi būti ir be jokio konflikto, be kažkokių sugriuvusių tiltų.

– O kaip tau patys kanariečiai?

– Tai jų tikrųjų čia nėra daug. Stažuotėje realiai vienas gal buvo tikrasis kanarietis, vienas iš La Gomeros, kitas iš Italijos, trečias iš Ispanijos, Rumunijos. Miksas.

Tiek lietuvių bendruomenėje, tiek apskritai tarp saloje gyvenančių, yra įvairiausių asmenybių, įvairiausių istorijų, patirčių, bet pats bendras fonas labai geranoriškas. Mane supa tie, kurie gero nori, kurie vieni kitiems padeda. Iš tikrųjų yra lietuvių, kurie man asmeniškai be galo padėjo, kurie iki šios dienos padeda, nes taip skubotai atvykti gyventi į salą, tiesiog yra iššūkis, o kai tu turi aplinkui žmonių, kurie tau geranoriški, tai kodėl gi nebūti čia.

– Raminta, žinai, ką mes pamiršome? Tu juk esi profesionali sportininkė?

– Taip, aš buvau krepšininkė ir nuo trečios klasės iki pat dvyliktos profesionaliai žaidžiau krepšinį, bet dvyliktoje klasėje, gavusi traumą, pasirinkimą pakeičiau. Profesionalią karjerą baigiau, bet sportas liko visada mano gyvenime. Žaidžiau už universitetą. Visi kiti sportai jungiasi šalia, joga, pilatesas, riedučiai, bėgiojimas, plaukimas, važiavimas dviračiais, fitnesas.

O saloje oras dar irgi padeda. Mano visa šeima sportuoja, Lietuvoje ar lyja, ar sninga, mes visą laiką vaikščiodavome miškais, takais, ar su riedučiais, ar su dviračiais, tai čia mums rojus, nereikia galvoti kaip apsirengti, nereikia galvoti, ar bus geras oras, išvažiavus su dviračiais, čia visą laiką turi gerą orą. Tik su vandenynu dar nesusitarėme. Su vandenynu nepajuokausi, čia ne Baltijos jūra, kur gali atsipalaiduoti, man atsipalaidavimo su vandenynu dar nėra, aš labai atsargiai į jį žiūriu.

– Tiesa, dar stažuotės metu, radau sau naują sporto šaką, catchibolą. O grįžusi mėnesiui į Lietuvą, dar spėjau praeiti mokymus ir gauti trenerės sertifikatą. Tai komandinis moterų žaidimas. Ir ne tik. Kaip minėjau, catchibolo treniruotėse taip pat tautų „miksas“, moterys gal iš aštuonių šalių jau žaidžia per treniruotes. Tokia stipri daugianacionalinė moterų bendrystė. Ir žaisti galime ant smėlio. 

– Ačiū, Raminta, daug emocijų ir naujų patirčių pergyveni. Bet atėjo laikas anketai. Kviečiu atsakyti į jos klausimus, o pirmasis:

Trys tavo gyvenimo banginiai, be kurių viskas sugriūtų tavo gyvenime?

Vyras ir du vaikai.

– Ar tiesa, kad moteris, nustojusi norėti sulieknėti, praranda gyvenimo prasmę?

Raminta Bogusiene 2

 – Rimtas klausimas. Manau, kad kaip tik gali atrasti prasmę, nustojusi norėti sulieknėti. Nes 99,9 procento moterų nori sulieknėti ir nuolat save plaka: „aš nepakankama, kažko per daug, suvalgiau bandelę, o dieve, vėl aš priaugau svorio, aš per stora, aš tokia – anokia“. Mūsų kultūroje dar šito labai daug ir visada noriu priminti kiekvienai moteriai, norinčiai sulieknėti, kad lieknėjimas ir tokios svajonės kartais pildosi, kad lieknėjimas netaptų onkologijos pasekmė. Aš savo gyvenime mačiau šitą pasekmę, kur moteris visą gyvenimą save plakė „aš nepakankamai liekna, turėčiau nevalgyti, nes aš gal per stora“. Ir nors buvo normalaus sudėjimo moteris, jos svajonė išsipildė. Paskutinėmis dienomis žmogus tesvėrė 48 kg. Ir mirė ne onkologijos pasekoje, o dėl netekto kūno svorio.

 Sulieknėjimas nėra sveikatos garantas, nėra garantas, kad tu turėsi gerą vyrą, nėra garantas, kad tave mylės draugės ar kiti žmonės. Tai gali būti kaip tik atvirkštinis dalykas, nes tu būsi šiaip nelaiminga, nes tau vis kažko trūks, ledų, pavyzdžiui, tu daug ko turėsi atsisakyti. Sveikas kūnas lai bus lieknas tavo sveikumo ribose, bet ne kažkokiuose nubrėžtuose 60x90x60 rėmuose. Čia jau seniai, dabar, jeigu modelis, tai turbūt 60x30x60. Nežinau tų rodiklių.

– Raminta, tarkime, pas tave ateitų mokinys. Ko išmokytum tą žmogų?

– Priklauso, kokios pamokos tam mokiniui reikėtų. Jei ateitų, tarkim, kaip pas koučerę sudėlioti tam tikrus jo gyvenimo klausimus, tai viena. Jei ateitų mitybos klausimais, visai kas kita. Kurias pamokas tas žmogus turi išmokti ir ką jisai turi praeiti yra labai individualu.

– Jei vakarienei galėtum pakviesti bet kokį asmenį, ką pakviestum? 

– Čia žiauriai geras klausimas, – po labai ilgos pertraukos, prabilo moteris,- turbūt savo mamą, deja jau nėra tokios galimybės.

 – Ar košė galvoje yra maistas smegenims?

– Ne. Yra posakis, kad taip, kaip tu valgai, taip ir galvoji. Kiekvienas, jeigu suvalgytume vienų ar kitų maisto produktų ir stebėtume savo organizmą, galėtume tą patį pasakyti, pajausti savo pačių kailiu, nereikėtų net mokslininkų patvirtinimo ar kažkokių frazių skambių. Jūs pasižiūrėkite į vaiką, kuris per Kalėdas gauna saldainių, 2 kg iš močiutės ir iš dieduko, iš draugų, iš tėvelių. Ir su juo nebeina susikalbėti, atsiranda isterijos priepuolių, tampa hiperaktyvus ir panašiai. Tai lygiai tas pats vyksta ir su kiekvieno iš mūsų organizmu. Tai, ką mes dedame į save, tiek mintis, tiek maistą, visa tai yra tai, kas mes esame.

– Bet ar įmanoma iš anksto žinoti, ant kurios sumuštinio pusės tepti sviestą?

– Užtenka žinoti, kad tikrai nori sumuštinio. Ant kurios pusės tepti sviestą yra pasitikėjimo savimi reikalas. Tai čia perkeltine prasme. Ta pusė, kurią pasirinkai ir yra teisinga: jeigu jau atvykai į salą, tai kurkis, gyvenk. Ar reikia laukti ypatingų atvejų? Kiekviena akimirka yra ypatinga, tai stenkis vertinti, o nelaukti, kad va, kažkada būsiu laimingas ir kad mano kelionė į šiltus kraštus bus po 13 metų. Taip, mes ilgai planavome, bet nereiškia, kad aš negyvenau visus tos 13 metų. Aš turėjau nugyventi visą „eilę karoliukų“, suverti juos, kad dabar tuos karolius susidėčiau ir kurčiausi saloje.  

– Ačiū, Raminta. Labai gražiai užbaigei. Linkime sėkmės.

Saule Ra
Autorė: Kalbėjosi ir iš kalbos užrašė Saulė Ra
- Advertisement 4-

Naujausi