24.3 C
Tenerife
Šeštadienis, 22 birželio, 2024
Reklama
PradžiaBūti kanariečiuĮsimylėjusi Aiva, arba išsaugotas ikigai

Įsimylėjusi Aiva, arba išsaugotas ikigai

- Advertisement 3-

Džiaugsmas visada būti užsiėmusiu, arba ikigai. Man šis žodis asocijavosi su ištikimybe savo pažiūroms, savo pašaukimui, jei norite. O štai japonai sako, kad kiekvienas žmogus turi savąjį ikigai. Vieni jį jau atradę ir puikiai jį suvokia, o kitų jis vis dar tūno neatrastas. Manoma, kad ikigai slypi kiekvieno širdyje, tik reikia kantriai jo ieškoti. Ikigai yra tai, kas verčia mus rytais šokti iš lovos, tai priežastis pabusti ryte. Kažkoks prancūzų filosofas (vardo nežinau) jį pavadino “priežastimi būti” arba “būties pagrindu”.

Seima

Su Aiva Dulskiene ir jos šeima susipažinome Knygų namuose. Mane iš karto sužavėjo jos graži suvalkietiška tarmė. Kaip sako mano vyras – tai gražiausia lietuviška tarmė. Pamenate: „kortukė“, „greitukė“, „bliuskutė“, „nu“ vietoje „na“. Todėl nedelsdama prašau Aivos papasakoti apie save, apie savo šeimą, iš kur ji kilusi, iš kur atvažiavo į šią stebuklingą salą.

- Advertisement -
keliones-i-tenerife

 – Taip, nu mes iš Kazlų Rūdos iš tikrųjų, bet emigravome į Tenerifę iš Vilniaus, -pasakojimą apie save pradėjo Aiva. – Kaip ir dauguma lietuvių atvažiavome į salą atostogoms. Tuo metu dirbau FNTT skyriuje, kuriame beveik visa komunikacija vykdavo anglų kalba. Save realizuodavau, ir  darbas geras buvo, ir patiko. Bet, gimus sūnui, išėjau dekretinių atostogų ir atskridome čia. O kai, praėjus metams, parašiau pareiškimą išeiti iš darbo, buvau labai laiminga, nes žinote, biurokratinėje įmonėje yra griežtos darbo valandos. O čia tokią didelę laisvę turiu. Apsirengiu suknelę, pasidažau lūpas ir einu kur noriu ir kada noriu. Visuomet šilta, einu gatve, šypsausi, o svarbiausia – nereikia kamščiuose sėdėti, – savo džiaugsmais dalinasi moteris. – Vietoje to, aš galiu paskaityti knygas, pažiūrėti mėgstamas laidas, tobulėti, nes labai patinka mokytis. Visus metus mėgautis gamta, eiti į kalnus. Saviraiškai turiu ženkliai daugiau laiko, nes nereikia valyti sniego nuo automobilio ar keletą valandų stovėti kamščiuose į ar iš darbo, kaip tekdavo Vilniuje.  

3 Tenerife

Tą kartą, tik išlipusi iš lėktuvo, pajutau, kad čia gyvensiu. Žinoma, dėl oro. Esame „oro“ emigrantai. Juk šilčiausia vieta Europoje. Moteris visuomet jaučia bei žino, kur  bus geriausia – šypsosi Aiva. – Čia yra mano šalis. Dar būdama Lietuvoje, žinojau, kad emigruosime, nors manau, vyras ir sūnus, kuriam dabar septyni metai, to nežinojo. Šilta, smagu, galiu realizuoti save.

 Ketinome čia pagyventi tik metus, o dabar štai – šeši. Dirbu anglų kalbos mokytoja ir organizuoju projektus. Mažiukas eina į ispanišką mokyklą, puikiai kalba ispaniškai ir visą laiką, kai nueinu į tą mokyklą, žinokite, taip gerai jaučiuosi ir galvoju: kaip smagu, kad ir vaikas čia pritapo, ir mes įsigyvenome. Gal vyrui pradžioje buvo kiek sunkiau. Dabar jau aš kalbinu abu savo vyrus dažniau skristi į Lietuvą, pabūti ten. Tėvai mūsų pasiilgsta, mes jų. Bet ir jiems Tenerifė  jau antrais namais tapo.

 2020 –aisiais, kai teko laiką leisti namuose, pastebėjau, kiek daug žmonių išreiškė norą mokytis kalbų. Esu baigusi pedagoginį universitetą, įgijusi ne vieną filologinį išsilavinimą. Visuomet svajojau būti mokytoja. Todėl nedelsdama įkūriau internetinę kalbų mokyklą „Love English“ . Pradėjau nuo anglų kalbos, vėliau atsirado ispanų, prancūzų pamokos. Organizuojame įvairius kalbų kursus.

 Taip pat dirbu lietuvių mokykloje „Baltic International School“, mokau anglų kalbos. Mokinukai patenkinti –  kalbame su jais apie lietuvybę ir giliname anglų kalbos žinias, žodžiu, viskas viename. Smagu. Aš čia labai laiminga, turim ypatingai stiprią lietuvių bendruomenę. Dalyvauju visuose renginiuose, viskas įdomu. Jeigu renginiai susiję su švietimu, su mokyklų, universitetų veikla –  aš būtinai juose dalyvauju. Labai smagu lankytis ispaniškose mokyklose,  vietinėse švietimo įstaigose, institucijose, renginiuose.

– Aiva, o šis tavo projektas man labai įdomus. Manau, kad ir mūsų skaitytojams bus įdomus ir netgi naudingas. Papasakok, prašau, kaip jis pas tave gimė, kaip jis pas tave atėjo ir ką tu darai su tais mokytojais, kurių nuotraukų tiek daug pastaruoju metu tavo FB puslapyje.

4 erasmus

– Tai yra ES projektai „Erasmus+“, kurių dėka mokiniai ir mokytojai vyksta stažuotis į kitas šalis. Lankosi tų šalių mokyklose arba atlieka praktiką realiuose objektuose. Pavyzdžiui, jeigu atvyksta studentai virėjai, tai praktikuojasi tam tikruose restoranuose, jeigu statybininkai – vyksta į statybos aikšteles žiūrėti, kaip  vykdomi statybos darbai ir atlieka darbinę praktiką. Jeigu atskrenda mokytojai, lankomės mokyklose. Vykdome įvairius projektus, bet ypatingai specializuojamės mokytojų darbo stebėjimo veiklose. Pagrindinė idėja – supažindinti su Ispanijos, o ypač su Kanarų salų švietimo sistema, papasakoti apie skirtumus, panašumus, įdomybes, nes čia viskas labai skiriasi nuo lietuviškos švietimo sistemos.

Atvykus stažuotojams, pradžioje organizuojame konferenciją. Pasakojame, kaip vyksta pamokos, nes, pavyzdžiui, Lietuvoje 45 min. o čia – 55 min., nėra pertraukų, kokių dalykų mokoma, kada turime atostogas, kokie konkursai organizuojami, kokios  yra pagrindinės švietimo institucijos bei pagrindinis Kanarų universitetas, kokias specialybes galima įgyti saloje. Supažindiname su visomis subtilybėmis. Tuomet važiuojame į bendro ir profesinio rengimo mokyklas. Ten parodome, kaip įrengtos klasės, dirbtuvės, supažindiname su kitais techniniais dalykais, bendraujame su projektų vadovais ir pačiais mokytojais, kurie pasakoja, kaip vyksta pamokos ir supažindina su savo mokyklos veikla.

Įgyti profesiją čia yra ženkliai paprasčiau. Manau, kad Lietuvoje daugiau biurokratinių dalykų. Tenerifėje skelbiamos atvirų durų dienos ir jaunimas renkasi, kur mokytis. Kai organizuoju mokytojų darbo spebėjimo vizitus, vykstame į IES Adeje ir  katalikiškos pakraipos Colegio San Juan Bosco bendrojo ir profesinio rengimo mokyklas, kuriose dirba aukštos kvalifikacijos pedagogai. Mokytojams iš Lietuvos įdomu susipažinti su ispaniško švietimo ‘virtuve‘. Stengiamės atsakyti į visus jiems rūpimus klausimus.  Visų vizitų metu vertėjauju, nes mokyklose kalbama ispanų arba anglų kalbomis. Jaučiuosi kaip žuvis vandenyje: mokyklos, kalbos, bendravimas su išsilavinusiais žmonėmis – kas gali būti įdomiau…

– Saule, žinokite su šiais projektais esu labai užimta, – tęsia moteris. – Tarkime, atvyksta penkiolika žmonių. Rezervuojame visiems viešbutį, išnuomojame autobusą, paruošiame visą darbo programą. Ir ne tik – taip pat paruošiame kultūrinę ir laisvalaikio programas. Parodome salą, būtinai aplankome Knygų namus, lietuvių mokyklą, lankome muziejus. Viskas priklauso, kokia grupė atskrenda. Jei atskrenda būsimi statybininkai, su jais labiau užsiima mano vyras. Jis organizuoja praktiką statybų objektuose, kuriuose mokinai dirba, perimdami vietinės seisminės zonos statybų specifiką. Tuomet, grįžę į Lietuvą, turi paruošti prezentaciją, pademostruoti, ką išmoko, sužinojo. Be to, Tenerifės mokyklų atstovai taip pat skrenda į Lietuvą. Ten vykdomos analogiškos programos. Kanariečiai susipažįsta su Lietuvos švietimo sistema. Paskutinė grupė vyko praėjusį lapkritį, per pačius darganočiausius orus. Bet pedagogai buvo laimingi, pabuvoję šiauriau.

– Aiva, o kokie įspūdžiai pas lietuvius mokytojus po apsilankymo Tenerifės mokyklose?

– Žinoma, juos daug kas stebina. Pirmiausia – paprastumas ir lengvumas detalėse. Jei ant kėdės galima sėdėti, nesvarbu, kad ji gerokai padėvėta, tai visi pusantro tūkstančio mokinių ir mokytojų ant tokių sėdės. Arba mokyklos direktorius. Jis nesėdi su kostiumu savo kabinete ir priiminėja tik tam tikromis valandomis. Čia mokyklos direktorius ryte prie vartų pasitinka mokinius. Mokyklos užrakinamos nuo pamokų pradžios iki pabaigos, kad joks pašalinis asmuo nepakliūtų į mokyklos teritoriją. Pats nešioja suolus, kėdes, jungia šviesas, kolonėles, jei reikia mūsų susitikimams ar tiesiog, renginiams mokykloje, kurie gan dažni. Kartais, atskridę stažuotėn mokyklų direktoriai stebisi tokiu betarpišku bendravimu tarp mokyklos vadovybės, mokytojų, mokinių. Dar vienas labai ženklus skirtumas – mokytojų amžius. Čia labai daug jaunų mokytojų, priešingai nei Lietuvoje.

Aiva, o kiek tokių grupių jau turėjai ir iš kur, jei gali pavardinti?

7 kupiskio mokykla

Tenerifę aplankė ir praktiką atliko nemažai mokyklų. Jau sunku ir suskaičiuoti… Mūsų partneriai Vilniaus statybininkų rengimo centras, Biržų technologijų ir verslo mokymo centras, Mažeikių politechnikos mokykla, Kauno technologijų mokymo centras, Kauno taikomosios dailės mokykla, Kupiškio TVM mokykla, Šiaulių technologijų mokymo centras ir kiti.

– O projektus tu rašai kasmet?

– Ne, mes esame priimančioji organizacija. Mokyklos pačios teikia paraiškas, atvyksta,  o mes sutvarkome visus likusius dokumentus. Poreikis vis didesnis, nes pietų šalių švietimo sistema čia daug labiau skiriasi, nei tarkime Estijoje ar Suomijoje. Be to, mokyklų Lietuvoje yra daug, norinčių daug, o ir tos pačios mokyklos nori pakartotinai atvykti su naujais stažuotojais. Gi pačios stažuotės trunka skirtingai: mokytojų darbo stebėjimo vizitai paprastai trunka savaitę, mokiniai atskrenda dviem, trim savaitėms. Atrenkami patys geriausi mokiniai mokyklose. Jiems tai puikus paskatinimas. Atvyksta į šilumą, apsigyvena viešbutyje, laisvalaikiu eina į baseiną, prie vandenyno, vežami į ekskursijas su gidu lietuviu. Na o svarbausia parsiveža ne mažą žinių bagažą, kas yra pagrindinis šių projektų tikslas. Pavyzdžiui, baldininkai iš vietinių baldų gamintojų, plytelių klojėjai, tinkuotojai, nekilnojamo turto agentai iš šių sričių specialistų. Lankomės lietuviško verslo įmonėse. Juk lietuviai čia įkūrę puikius, klestinčius verslus ir tai yra puikus pavyzdys. Jie noriai priima studentus stažuotis.

Aiva, man labai smagu girdėti, kad ir kanariečiai noriai važiuoja į Lietuvos mokyklas.

– Taip, tikrai. Kanariečiai patys prašo pagalbos surasti jiems tinkamą mokyklą Lietuvoje, padėti nusipirkti bilietus, suorganizuoti keliones. Matau, kad ši šviesuomenė žino Lietuvą, žino mūsų istoriją ir noriai vyksta net į blogesnį orą, kad susipažintų iš arčiau su mūsų kraštu bei švietimo sistema. Puikūs įspūdžiai, noras sugrišti dar kartą.

– Kaip tu manai, ar tu pasikeitei pati, atvykusi čia gyventi ir tapusi kanariete?

– Manau, kad pasikeičiau. Tapau laisvesnė, laimingesnė. Jaučiu, kad save pilnai realizuoju. Man kaskart taip gera lankytis švietimo įstaigose, bendrauti su personalu, mokiniais. Esu artimai susipažinusi su jų darbo specifika, mokomais dalykais, profesijomis, visomis švietimo sistemos subtilybėmis. Manau, kad tai ir yra išsipildžiusios mano vaikystės svajonės, kai žiūrėdavau filmus apie šiltus kraštus ir jų mokyklas (serialas „Be namų negerai“), svajodavau būti viso to dalimi. Savo tėvų vis prašau, kad jie bent vienu žodžiu pakviestų mus grįžti į Lietuvą, tačiau matydami, kokie esame laimingi ir kaip mums čia puikiai sekasi, labai mus palaiko dėl sprendimo palikti tėvynę.

– Ar dažnai gyvenimas tave stebina? Pastebi stebuklus? Kokie jie?

– Na, nustebina, nustebina. Žinokit, būna nedažnai, bet kaip nustebina, atsisėdi ir pagalvoji „wow“. Būna tokių situacijų, kad žmonės nustebina, kuriuos atrodo tu pažįsti, ilgą laiką bendrauji. Tiesiog reikia būti nusiteikus, kad taip gali atsitikti. O šiaip, daugiau mažiau gyvenimas yra pastovus. Pastovus ir gražus, sakyčiau.

– Toks klausimas: mokslininkai ieško gyvybės Marse. Ar ne logiškiau būtų ieškoti proto Žemėje?

– Logiškiau. Šis teiginys visada sukasi mano galvoje. Taip, taip, taip.  Reikia visada atsakyti už savo veiksmus, jausmus, mintis ir kurti protą žemėje. Šventai tikiu karma, bumerango dėsniu. Ką padarai kitam, tas tau sugrįžta. Blogu ar geru pavidalu – viskas priklauso nuo tavo paties poelgių ir sprendimų. Kurkime protą, atsakykime už savo poelgius!

– O kaip tu gali atsakyti už savo jausmus?

– Reikia stengtis ir būti pozityviam. Viskas yra įmanoma. Aš skaitau labai daug psichologinių knygų, tiesiog su jomis gyvenu. Apie motyvaciją, apie gražų rytojų, apie tai, kaip reikia vertinti savo gyvenimą, mylėti kitus žmonės. Tiesiog, tu gali viską kontroliuoti, jeigu labai labai to nori. 

– O kas yra gražus rytojus?

– Gražus rytojus, kai tu esi sveika, laiminga ir vidinę ramybę turinti asmenybė. Kartais gali būti ir blogiau, bet tai negali tavęs palaužti. Turėti svajonių, kovoti, būti geru, daug dirbančiu, besitengiančiu žmogumi.

– Gerai. Ir jei jau iš tikrųjų nieko negalima padaryti. Jau  atrodo viskas, viskas sudirbta. Ką tokiais atvejais darai?

6 stebuklai

– Aha, tokiais atvejais pasidarau arbatos, išeinu viena į terasą ir labai nuoširdžiai pagalvoju, kad aš vis tiek esu labai laimingas žmogus, nes štai tolumoje matau vandenyną ir Afrikos krantus, kur gyvena daug skurdžių žmonių. Kad tai yra tik laikinas momentas, kad tik dabar blogai jaučiuosi, viskas praeis. Nes yra žmonių, kuriems dar blogiau. Va pažiūrėkite, Ukrainoje. Stengiuosi nepalūžti, o juk visokių dienų būna. Nes jeigu aš dar čia gyvendama skesiu liūdesy, Dievas atsiųs situaciją ir kitame gyvenime atsidursiu ten, kur tikrai nenorėčiau atsidurti.

– Aiva, kam reikalingas juokas?

– Na, juoktis reikia, kad gerai jaustumeisi, kad būtų smagu. Mane juokas atpalaiduoja. Aš iš viso esu tokia „pliurpologija – juokologija“. Patinka juoktis.

– Reikia taisyti vakar padarytas klaidas?

 Reikia, bet žinokit, kartais geriau jas tiesiog užmiršti ir žiūrėti į priekį. Kartais jų neįmanoma pataisyti, bet įmanoma susikurti gražų rytojų. Neverta apsikrauti.

– Orbeno aksioma: „Jeigu niekas nepadeda, tai paskaityk pagaliau instrukciją“. Instrukciją skaitai prieš ką nors darydama, ar po?

– O, niekada neskaitau nei prieš, nei po, neišeina. Turbūt charakteris toks. Jokių instrukcijų aš neskaitysiu, aš turiu savo instrukciją ir kažkaip gyvenime išlaviruoju neskaičiusi. Neiškepčiau pyrago pagal receptą, nemokėčiau.  Iškepsiu prasčiau, bet neskaitysiu. Neišeina man su instrukcijomis gyventi. Matyt, ir atsidūriau saloje, kad galėčiau gyventi be instrukcijų. Juk, žinote, ispanai viena iš labiausiai atsipūtusių tautų. Man tinka. Juk gerų rezultatų galima pasiekti ir atsiplaidavus.

– O dabar tavo mylimi kanarietiški dalykai ir tave gluminantys, pykdantys, nervuojantys?

– Tai, visų pirma, kanariečių laisvė, savirealizacija ir materialinių vertybių nesureikšminimas bei pinigų kulto nebuvimas. Žmonės čia pasitenkina tuo, ką turi. Mane kažkodėl tai žavi.  Tada oras ir jo kuriama teigiama energetika. O neigiami dalykai? Aš bandau į juos nežiūrėti, bet gal jų vėlavimas pradžioje glumindavo, o dabar pati tokia atsipalaidavusi esu, kad nekreipiu į tai dėmesio. Na yra dar vienas liūdnas dalykas –  kartais trūksta šeimos narių, likęs tik internetinis bendravimas, nors dažnai skrendame aplankyti arba mus aplanko. Visas vasaras praleidžiu Lietuvoje. Šeima man viskas.

– Aiva, pabaigai, ar gali sakyti, kad čia, saloje, radai savąjį ikigai?

– Žinoma! 

Gaila, tačiau Lietuvoje man nepavyko surasti savęs… 

Tenerifėje atradau vidinę ramybę, įkūriau savo kalbų mokymo verslą, galiu vykdyti pedagoginę veiklą, glaudžiai bendradarbiaudama su Lietuva. Nes vis tiek savo šalies pasiilgstu.

Man Tenerifė energetiškai stipri vieta, kuri motyvuoja kasdien keltis iš lovos ir laukti, ką gi atneš nauja diena.

Ir turėčiau pasakyti ne kiek laukti, o pačiai daryti labai daug – nes esu laiminga atradusi save ir vykdydama savo mylimą veiklą. Džiaugiuosi, kad esu ten kur esu.  

Saule Ra
Autorė: Kalbėjosi ir iš kalbos užrašė Saulė Ra
- Advertisement 4-

Naujausi

Nuorodos