Namai – mūsų tvirtovė. Ne vienas sutiksite su ta fraze. Tačiau yra namų, kurių durys visuomet atviros, kuriuose esi laukiamas bet kokiu oru, esant bet kokiai nuotaikai. Dar daugiau – mano pašnekovė savo namus pavertė knygų mylėtojų, skaitytojų susitikimų vieta.
Šiandien jums noriu pristatyti Godą Koriznaitę. Lietuvių bendruomenėje dar vadiname ją knygų vedėja.
– Goda, kas tu esi?
– Matyt, negalėčiau savęs apibūdinti vienu ar keliais žodžiais, kaip ir savo veiklos negalėčiau apriboti. Vilniaus universitete esu studijavusi filosofiją, socialinius mokslus. O geriausia draugė tuo pat metu studijavo Vilniaus Dailės Akademijoje. Aš padėjau jai paruošti jos diplominius darbus. Rankdarbiai, piešimas, kūryba lydėjo nuo vaikystes. Dabar jau daug metų dirbu informacinių technologijų srityje. O dar tas didžiulis potraukis knygoms. Ypač fantastinei literatūrai. Pirmoji perskaityta Hario Harisono knygų serija „Plieninė žiurkė“ visam gyvenimui pavergė mano širdį.
– Esi man prasitarusi, kad su kompanija esi dalyvavusi Burning Man (Degantis žmogus) festivalyje, kuris kasmet vyksta Nevados dykumoje JAV. Kaip jūs ten atsiradote?
– Vilniuje mūsų buvo nemaža kompanija, kuri vis kurdavome įvairius projektus. Ir į patį festivalį vis nuvykdavo atskirų menininkų. Tačiau jų dalyvavimas likdavo nepastebėtas. Todėl savo kompanijoje nusprendėme situaciją pakeisti. Parašėme didelės apimties projektą kultūros ministerijai su pasiūlymu suręsti lietuvišką teminę stovyklą. Ji gavo pavadinimą Blukis (autorius Donatas Jankauskas – Duonis, Fluxus), sujungusi šiuolaikinį Lietuvos meną bei apeigines tradicijas. Gavus rėmimą, prasidėjo milžiniškas darbas. Daugybė žmonių prisidėjo prie projekto materializavimo, būsimos stovyklos, gyvenamosios meninės erdvės įrengimo, meninės vizualizacijos, taip pat meninės programos – Jono Dovydėno „Velokino“ instaliacijos, kur savanoriškai minant dviračius, festivalio dalyviai išvysdavo Jono Meko filmus, garsiąją Riešutų duoną. Prie mūsų prisidėjo lietuvių išeivijos menininkai iš Čikagos ir Niujorko – Vytenis Jankūnas, interjero dizainerė iš Čikagos Evelina Urbonaitė.
Šalia meninės projekto dalies sugalvojome stovyklos svečius vaišinti lietuviškais bulviniais blynais. Žinojome, kad bulvių, iš kurių galima blynus kepti, ten negausime nusipirkti. Teko praktiškai kontrabanda vežtis Malsenos ruošinius blynams. Pilnus lagaminus. Ir Malūnininkų bei Palangos trauktinių. Aš buvau atsakinga už lietuvių dalyvių maitinimą viso festivalio metu, žinoma, už blynų kepimą taip pat. Buvo didžiulis iššūkis pakepti blynus šešiasdešimt tūkstantinei lankytojų miniai deginant keturiasdešimties laipsnių karščiui.
– O kada tapote kanariečiais? Kodėl pasirinkote būtent Tenerifės salą?
– Abu su vyru jau kuris laikas ruošėme savo kolegas, kad dirbsime nuotoliniu būdu.
Žinojome, kad iškeliausime, kai sūnui sueis trys metai, tiksliai – sausio 15 d. Niekas netikėjo iki paskutinės minutės.
Tačiau „lengva ranka“ mes išsipardavėme daiktus, kurių nenorėjome transportuoti, likusius supakavome į automobilį, tame tarpe ir mano mylimas fantastines knygas. Taip pat knygeles sūnui, kad jis bent jau iki dešimties metų turėtų ką skaityti lietuviškai, ir palikome Lietuvą. Keliavome su mažamečiu sūnumi ir ištikimu labradoru po Europą ir lankėme draugus kelias savaites. Dar Lietuvoje, draugai architektai rekomendavo aplankyti Prancūzijos ”Nidą” La Grande Motte -visas kurortas buvo sukurtas dirbtinai išsausinus teritoriją ir užstatytas išsiskiriančia beprotybės architektūra, įtakota Meksikiečių piramidinės architektūros.
Pakeliui į ten sausio gale, įlankos papelkiuose pamatėme laisvai besiburiuojančius flamingus – gandrus – man tai buvo ženklas, kad esame visiškai kitokioje klimato zonoje.
Tuomet patraukėme link Malagos, kur ir planavome pasilikti. Tačiau galiausiai, su nuotykiais, su išsikrovusiu automobilio akumuliatoriumi kelte, penkioms valandoms užstrigdžius visą kelto darbą, išsilaipinome Tenerifėje.
Pradžioje buvo nepaprasta: gyventi nėra kur, atvažiavome sausio pabaigoje, atrodo tikrai ne sezonas, bet buto ilgalaikei nuomai negalėjome rasti bent tris savaites. O mums jau dirbti laikas, kompiuterius išsitraukti. Taip su visais daiktais,šunimi, kas tris– keturias dienas po viešbučius keliavome. O jau kai įsikūrėme Puerto Santjago miestelyje, sūnus Tajus pradėjo lankyti mokyklėlę.
Kaip tik apie trečius – ketvirtus metus pasimatė, kad Tajus turi raidos sutrikimų. Teko praeiti daugybę procedūrų. Tačiau, skirtingai, nei Lietuvoje, pamatėme, kaip stipriai skiriasi požiūris į ypatingų poreikių vaikus. Koks svarbus ir mylimas jis yra visuomenėje. Man taip smagu stebėti, kaip su juo bendrauja mokytojai, kaip mokyklos autobuso vairuotojas leidžia jam vairuoti, kaip jam padeda klasės draugai. Na o mudu su vyru galime tik džiaugtis ir ramiai dirbti savo darbus.
– Papasakok, prašau, apie Knygų namus Tenerifėje. Kiek jau turime knygų? Kokiomis kalbomis? Kokią paskutinę perskaitytą knygą galėtum rekomenduoti?
– Dalyvaujant tame pačiame Burning Man festivalyje Amerikoje, draugai man pasiūlė išsiburti pas vieną burtininkę. Aš nelabai tikiu tokiais burtais, todėl tik paklausiau, ar bus mano gyvenime knygos? Bus, pasakė ji, bet kitaip nei tu sau įsivaizduoji. Kad atsivežiau daugybę savo knygų, jau pasakojau. O pirmosios lietuviškų knygų lentynos, – jei prisimeni, Saule, – atsirado sveikatinimosi salone Adecheje. Tačiau ten dažniausiai patekdavo „atostogų skaitiniai“. Asmeniškai manęs tas netenkino. Pradėjau burti bendraminčius, ieškoti rimtesnės literatūros mylėtojų. Taip atsirado knygų ambasadoriai. Knygas mums pradėjo dovanoti Lietuvoje, mūsų draugai, pažįstami ir pačios leidyklos. Telieka tik jas atgabenti į salą.Dabar jau turime suregistruotų beveik 2000 knygų – pagrinde lietuvių kalba, taip pat ispanų, anglų, vokiečių, rusų. Apskritai, turiu didžiulę viziją, kad Knygų namai taptų kultūros centru, kur vyktų koncertai, paskaitos, diskusijų vakarai ne tik lietuvių kalba. Kelis metus tai vyksta jau dabar – kartu su lietuvių bendruomene Tenerifėje darome susitikimus su knygų autoriais, parodas, koncertus, įvairias dirbtuves, net Kino pavasarį Tenerifėje su pačiu Algirdu Ramaška jau turėjome. Žinoma, Covid situaciją visiškai suvėlė, tačiau jau vėl Knygų namų komanda rezga planus video tiltų pagalba tęsti susitikimų su įvairiais knygų autoriais, režisieriais tradiciją. Svajoju suburti visuomenės traukos centrą, kuris ateity galėtų funkcionuoti ir be manęs ir kuriame būtų galima ne tik lietuviškas vėliavas iškelti.
Be abejo, šiandien tam reikia įdėti daug pastangų, reikia užsidegusių žmonių Lietuvoje ir Tenerifėje, knygų registravimui, svetainės kūrimui, reikia papildyti lentynų skaičių. Ypač reikia pagalbos pargabenant knygas į salą, kadangi tai sudėtingiausia ir prabangiausia knygų kelionių namo dalis – veikiame savanoriškais pagrindais, žmonių noru veikti kartu. Tikiu, kad lietuvių bendruomenė galės didžiuotis šiuo projektu.
– Goda, o jūsų šeima ar jau turi savo mylimus gamtos kampelius Kanaruose?
– Los Lianos ir Montañetos miškai. Labai mėgstame pakilti į kalnus ieškoti šešėlių. Taip, taip – ieškoti šešėlių, kartais labai norisi pasislėpti nuo saulės kaitros. Mėgstame važiuoti pavalgyti į restoranėlį El Risco. Ten dažnai groja gyva muzika, vietiniai ir „ne vietiniai“ muzikantai.Savo energija man jis primena mūsų vilnietišką „Kablį“ jo aušroje, net fizine būkle.
Labai myliu naktinėti po La Laguną. Jos senamiestis vėl gi primena mūsų vilnietiškąjį. Vakarais ten duris atidaro universiteto kiemeliai, galerijos, daugybė restoranėlių ir kavinių. O libanietiško maisto šeimos restoranas New capricho libanés su dviem staliukais, apskritai, mūsų mylimiausias.
Ir, žinoma, saulėlydžiai Buena Vista del Norte. Visiškas stebuklas.
– Ačiū, Goda. Asmeniškai aš stipriai palaikau tavo idėją puoselėti Knygų namus, o pabaigai užduosiu tau kelis klausimus.
– Jeigu kas nors pasiprašytų tapti tavo mokiniu, ko tu galėtum išmokyti?
– Galiu mokyti visų informatikos nesąmonių, praktiškai tą ir darau.
– Tuomet kas yra internetas, vienu žodžiu?
– Bangos. Turbūt.
– Kas gyvenimą daro geru?
– Atvirumas gyvenimui. Vienintelė pareiga, kurią mes turime atėję į gyvenimą – pasidžiaugti juo. Mano manymu, yra didžiulis išpuikimas nesidžiaugti.
– Ką norėtum pasikviesti vakarienės, turint galvoje, kad galėtum pakviesti bet ką?
– Norėčiau padiskutuoti su Hitleriu. Ypač dabar, kai vėl atgimsta visos fašistinės idėjos. Jis buvo puikus marketingistas. Rekomenduoju 2019 metų filmą „Jojo Rabbit“ apie jį. Ir su Donaldu Trampu norėčiau pasišnekėti, man labai imponuoja jo gebėjimas suvaldyti mases pastaraisiais metais.
– Hitlerį? Kuom jį pavaišintum?
– O dievai, aš tikrai negamintoja. Matyt, tektų girdyti šampanu, kad greitai taptų gerokai kalbesnis.
– Ar yra su tavim nutikę kas nors paranormalaus?
– O taip, -juokiasi Goda. Yra nutikę vaikystėje, viešint pas gimines Ukmergėje. Susirinkome merginos pas pusseserę, o ji mus pasikvietė išsišaukti kieno nors dvasią. Sulindome visos į daugiabučio sandėliuką rūsyje. Rūsys visas apklijuotas popieriniais kiaušinių dėkliukais garso izoliacijai. Visos sienos apstatytos lentynomis su pilnais gėrybių stiklainiais. Turėjome lentą, kur su adata kvietiesi kažkieno dvasią. Nepamenu, kieno dvasią kvietėmės, tik staiga sandėliuke dingo elektra ir visos slyvos ir pamidorai pasipylė mums po kojų kartu su sulūžusia lentyna. Išlėkiau į tėvų mašiną – baltą žiguliuką raudonais velveto pamušalais – kažkokia super jėga mane nunešė į automobilį – susirangiau už sėdynių ir visą kelią nosies nebuvau iškišusi, tokios didelės buvo baimės akys, ir mačiau tik tą raudonį.
– Ar esi kokį nors filmą žiūrėjusi daugiau nei septynis kartus?
– Ne. Bet į filmą „Arčiau“ esu pirkusi bilietus į du seansus iš eilės. Pažiūrėjusi vėl nusipirkau bilietą ir ėjau žiūrėti iš naujo. Šiaip, pamišimas dėl filmų ir serialų eina greta pomėgio knygoms – matyt ta užburianti istorijų galia.
– Jau turi kokį nors mylimiausią ispanišką žodį?
– „Man tekila“….kas yra mantequilla. Abu su vyru tą žodį pirmiausiai išmokome.
– Ar draugautum su savo antrininke? Kodėl?
– Taip, būtinai. Būtų įdomu dvi tos pačios versijos, tas pats genų fondas – kita aplinka, kiti sprendimai, paralelinė aš – juk tai būtų visiškai kitas žmogus.
– Ar „košė“ galvoje yra maistas smegenims?
– Taip, tikrai maistas. Bet kad tokiu taptų, tą košę reikia gerai paruošti – viskuo domėtis, nuo mažens skaityti daug knygų, išmokti analizuoti, matyti kritiškai, kontekstuliai, nes be košes, tai tiesiog „tabula rasa“.
– Tavo versija – iš kur atsirado Žemėje žmogus?
– O, Dievai! Tai yra per daug genialu, kad būtų kilę tik iš amebos. Per daug sudėtingos sistemos…
