38.3 C
Tenerife
Trečiadienis, 24 vasario, 2021
Reklama
Pradžia Būti kanariečiu Formulės 1 trasų belaukiant

Formulės 1 trasų belaukiant

- Advertisement 3-

Šalia kiekvienos stiprios moters stovi stiprus vyras. Pirmiausiai aš susipažinau su savo pašnekovo moterimis: žaviąja žmona Agne ir dar žavesne dukra Austėja. Tada gyvenome netoliese, matėmės gana dažnai ir abi merginos nenustodamos apie jį pasakojo. Staiga tokie burtažodžiai kaip„ralis“, „Dakaras“, „pasaulio kroso čempionatas“ ir panašūs tapo tiesiog ranka paliečiami. Jau iš spaudos sužinojau, kad Mindaugas Pocius dirbo su Dakaro ralio dalyviais, Pasaulio ralio ir kroso čempionato dalyviais, automobilių lenktynininkais, ruošė vandens motociklų sporto Europos čempioną Gediminą Leoną, vandens motociklų pasaulio čempionato dalyvius, o jo treniruotas Mindaugas Jaciauskas tapo vandens motociklų GP2 klasės pasaulio čempionato trečios vietos nugalėtoju.

Pats intensyviai sportavęs daugiau nei dvidešimt penkis metus, Mindaugas sako sukaupęs tokį didelį bagažą žinių, kad kiti sportininkai pradėjo kreiptis pagalbos. Lenktynių sportas jam tapo artimiausias, nes pats daug metų sėdėjo už keturračio vairo. Tuomet Lietuvoje dar nebuvo supratimo, kad lenktynių sportininkams reikėtų kiek kitokio fizinio pasirengimo. Pirmasis klientas, moto sporto lenktynininkas, atsirado 2011 metais. Mindaugas pradėjo kurti treniruočių metodikas, jas tobulino konsultuodamasis su garsiais pasaulyje tokio profilio treneriais. Taip daugelį metų jis buvo vienintelis Lietuvoje lenktynininkų sportinio parengimo treneris, yra pirmojo Baltijos šalyse automobilių ir motociklų lenktynininkų fizinio rengimo centro „Fitness for race“ steigėjas.

Šiandien Mindaugas su šeima gyvena Tenerifėje ir man atsirado puiki galimybė paklausinėti jį, kaip gi jam sekasi saloje, kokiomis nuotaikomis gyvena?

– Beveik du metus atvažiuodavau tik į svečius pas šeimą. Dirbdavau Lietuvoje, arba dažniausiai būdavau čempionatuose su savo sportininkais. Šiemet, žiemos pabaigoje jau ir aš tapau kanariečiu. Iškart pradėjau darbą tarptautinėje teniso akademijoje. Dirbu su būsimais teniso čempionais. Pradžioje buvo labai sudėtinga: nesu stiprus nei anglų nei ispanų kalbose. Tačiau dabar galiu pasidžiaugti, kad jau suprantu ką man sako, ir pats galiu be streso išsakyti savo mintis. Atsirado komfortas. Be darbo akademijoje, turiu nemažai privačių treniruočių.

– Noriu pasidžiaugti, kad labai gražiai mane priėmė Los Gigantes miestelio, kuriame įsikūrėme su šeima, lietuvių bendruomenė. Būtent jų dėka mano tvarkaraštis tampa vis labiau užpildytas.Vis daugėja lietuvių, kurie nori praeiti įvairias sveikatinimosi programas. O ir 2021 metų Dakaras artėja. Pradėjau dirbti su pirmuoju iš Lietuvos keturračio lenktynininku Laisvydu Kančium. Esu sudaręs jam programą, dirbame nuotoliniu būdu. Apmaudu, kad pandemijos sukelta ekonominė krizė, daugeliui sportininkų atėmė galimybę vežtis su savimi fizinio parengimo trenerius. Bet aš jau buvau Dakare ir suprantu visą specifiką. Mums, treneriams, tame čempionate taip pat tenka didžiulis krūvis.

– Ar labai skiriasi darbas su lietuvaičiais ir darbas su kanariečiais. Neklausiu apie kalbos barjerą, bet kanariečiai juk yra „mañana“ žmonės. O kaip sportiniame gyvenime?

– Tas pats. Lietuviai labiau atsidavę dirba, stengiasi, siekia užsibrėžto tikslo praktiškai bet kokia kaina. Kanariečiai gi, sportuoja, bet didelių tikslų sau nestato. Jie ir taip jaučiasi esą labai talentingi. Dažniau patinginiauja. Randa priežasčių kažko atsisakyti, kažko nedaryti. Mane tai šiek tiek liūdina. Nes sporto klubų, sporto užsiėmimų, įvairių sveikatinimosi programų yra, bet man dar neteko girdėti apie kokius nors čempionus kanariečius jokioje sporto šakoje. Matyt tai yra ir politinio požiūrio trūkumas. Tačiau vienas dalykas mane maloniai nuteikia – tos atskiros grupelės gamtoje sportuojančių žmonių. Lietuvoje retai tą pamatysi.

– Mindaugai, sutik, kad atvykus gyventi į Kanarus, praktiškai kardinaliai turime keisti savo įpročius, rėžimą, maitinimąsi, turime aklimatizuotis, galų gale. Gal tu kaip sveikatos ir sporto specialistas turėtum keletą patarimų, kaip tą padaryti lengvai ir be stresų?

– Taip, aklimatizuotis nėra lengva. Man pačiam aklimatizacija saloje vyko beveik pusę metų. Atvažiavau gyventi pastoviai iškart po Dakaro varžybų vasario pradžioje. Šių metų Dakaras, kaip žinai, vyko Saudo Arabijoje. Dienomis ten buvo karšta. Naktimis gi, temperatūra nukrisdavo iki 3-5 laipsnių šilumos, beveik kaip Lietuvoje. O Tenerifėje ir dieną ir naktį man lietuviui karšta. Dieną slepiuosi po labai juokinga plačiabryle kepure, o va naktimis nėra kur slėptis. Bet organizmas priprato. O patarimas vienas – gerkite daug vandens.

– O ar jau turi savo mėgiamas vietas Kanaruose, ar Tenerifėje, į kurias mielai grįžti „paganyti akis“, ar subalansuoti savo energijas?

– Pastaruoju metu su šeima pamėgome važiuoti į šiaurinę salos pusę, į kalnus, į miškus. Ten įsirengiame savo stovyklavietę, liekame visam savaitgaliui. Vietos, kur apsistojame su nakvyne yra Las Raices ir Acampada Chio. Žvejoju, jei arti vandenynas, tuomet kepamės žuvį, ar atsivežtą mėsą, daržoves. Turime draugus, kurie turi kemperį. Važiuojame su jais. Vakarais, sėdėdami po žvaigždėmis, žaidžiam įvairius stalo žaidimus. Rytais visuomet darome kelių valandų žygius pėsčiomis pasižvalgyti.

– Mindaugai, turiu paruošusi keletą ekspres klausimų. Pirmasis aktualus ir man pačiai: Jei yra raumenys, kuriuos paspaudus greičiau važiuoja lenktynininko automobilis, tai kokį raumenį reiktų paspausti, kad prapultų aukščio baimė?

– Čia jau instinktai. Juos gali nugalėti tik daug praktikuodamasis. Aukščio baimę taip pat.

-Kokios nerašytos kanarietiškos tavo dabartinės darbo vietos taisyklės?

– Pirma – prasidėjus darbo dienai, po pusvalandžio visuomet einu gerti kavą. Po treniruočių – su tėvais, kurių vaikai treniruojasi akademijoje, einame į barą, kuris čia pat akademijoje, imame alaus ir aptarinėjame vaikų rezultatus. Įsivaizduok, Saule, jei mes taip savo Strakaliuke pasiprašytume Verygos išduoti licenciją prekybai alumi, – juokiasi Mindaugas. („Strakaliukas“ – Agnės ir Mindaugo Pocių Kaune įkurtas vaikų sporto klubas). Ir dar svarbu – į darbą praktiškai jau metus einu su šortais. Ilgų kelnių čia beveik neprireikia.

– Lietuvos žiniasklaida pavadino tave angelu sargu, o tu ar turi priklijavęs kokią pravardę savo klientams ar kolegoms?

– Va Strakaliuke, pagal animacinius filmukus, reikalams spręsti turime hieną ir tigrą. O sporte nelabai pamenu…Turiu sportininką, kurį mes visi vadinam „Poršu“, nes visados jis atvažiuoja skirtingais Porsche automobiliais.

– Kuriai sporto šakai būtų juokinga pridėti privalomą kanarietiško vyno kiekį?

– Jei tik taurę, tai vynas sportininkams mažiausiai kenksmingas, kaip ir kiekvienam žmogui. O padauginus visi būtų juokingi.

– Koks būtų pasaulis, jei jis būtų užpildytas tavo vyriškomis ir moteriškomis kopijomis?

– O, pasaulis būtų pilnas optimistų ir maksimalistų. Visi būtų fiziškai sveiki, nes visi sportuotų, gyventų aktyvų gyvenimą.

– Ar sportininkai „pameta galvas“? Dėl streso, ar iš meilės daugiau?

– Dar ir kaip pameta. Buvo sportininkas ir vieną dieną jo nėra. Yra nesusitvardančių, nesukontroliuojančių streso, emocijų. Būna istorijų, kai tėvai, kurie dažniausiai labai daug investuoja į savo vaikų pomėgius sportui, kontroliuoja vaikų užrašus, telefonus, jų puslapius ir susirašinėjimus socialiniuose tinkluose, kad tik būsimas čempionas „nenuklystų“. Nesudegtų per anksti.

-Koks išgalvotas personažas yra nuostabus knygoje/ filme, bet būtų nepakeliamas, jei tektų su juo susidurti kasdienėse situacijose, ar Tavo darbe? Pavyzdžiui, iš visiems žinomo filmo „Greiti ir įsiutę“, arba filmuoto Tenerifėje filmo Rambo V?

– Oi, su Rembo tikrai būtų sunku, – juokiasi Mindaugas. – „Greiti ir įsiutę“ herojai daro labai didelę betvarkę. Bet labai mėgstu šį filmą. Ir pats dabar siekiu, kad prie naujai įsigyjamo modeliuko būtų raidės RS ar FR.

– Savo specialybės dėka esi dažnai fotografuojamas, tai toks vyriškas klausimas: kodėl visi fotoaparatų ir filmavimo kamerų objektyvai yra apvalios formos, o televizoriai, nuotraukos ir filmai – kvadratiniai?

– Klausimas ant sudirbimo,- juokiasi mano pašnekovas. Ar turiu teisę vienam pagalbos skambučiui?

(Aš galvoju, kad skambina savo stipriai moteriai.)

– Todėl, kad pica yra apvali, pakuojama į kvadratinę dėžę ir pjaustoma trikampiais, -gaunu atsakymą aš.

– Jei į tave kažkas laikytų nukreiptą ginklą ir reikalautų, kad pralinksmintum juos šokio judesiais, kitaip būsi nužudytas, kokiais šokių judesiais juos bandytum pralinksminti? (Gavusi atsakymą, supratau, kad pajuokauti nepasisekė)

– Breiką pašokčiau, gal jo kampuoti judesiai prajuokintų. Nes šoku viską, ir valsą, ir tvistą, ir tango.

– Kas pirmiausia tave labai nustebino atvykus į Tenerifę?

– Pirmą kartą atvykęs išsigandau, kaip nėra žalumos, kaip viskas aplinkui nyku. Bet kai jau atskridau po Saudo Arabijos Dakaro, supratau kokia nepaprastai žalia yra Tenerifė. Viskas pažįstama sulyginus. Salos šiaurė gi tokia žalia!

-Kalėdų lauki? Ar visada spėji perimti ir tinkamai sureaguoti į Kalėdų seneliui siunčiamus laiškus?

– Laukiu. O sureaguoti vis sunkiau gaunasi. Su Agne rašom laiškus senelio asistentams, kartais pasiseka prisiskambinti jiems. Bandome sužinoti, kas rašoma laiške.

Autorė: Kalbėjosi ir iš kalbos užrašė Saulė Ra
- Advertisement 4-

Naujausi

Naujausi komentarai