36.4 C
Tenerife
Šeštadienis, 31 liepos, 2021
Reklama
PradžiaBūti kanariečiuBūti kanariečiu: „Sudie, Amerika“

Būti kanariečiu: „Sudie, Amerika“

- Advertisement 3-

„Sudie, Amerika“ pasakė jie vieną dieną. Ta proga visa Čikagos lietuvių bendruomenė susirinko į išleistuves. Skambėjo lietuviškos dainos, buvo šokami liaudies šokiai, valgoma lietuviška duona. Susipažinę ir sukūrę šeimą JAV, dabar jie jau dvidešimt metų kartu. Tai nėra toks jau didelis skaičius, tačiau Danguolė ir Darius Bubniai tiesiog visada kartu. Kartu darbe, kartu namuose, kartu kelionėse. Ir šiam pokalbiui man nepavyko jųdviejų atskirti.

Savo smagias istorijas pradėjo Darius nuo prisiminimo, kaip jis pirmą kartą Amerikoje dešimt valandų cepelinus gamino. Čia jau man buvo siurprizas, kad, esant nekrakmolingoms bulvėms, cepelinus prieš verdant reikia pašaldyti. Ir tik tuomet dėti į puodą.

– Šitas patarimas, Dariau, ne vienai šeimininkei emigracijoje pravers. O kada jūs išvažiavote į Ameriką? – smalsauju aš.

– Kaip išvažiavom! – juokiasi Darius. – Kirsdamas mokslą VGTU, vis praeidavau pro JAV ambasadą. Vienas iš kursinių darbų buvo apie pragmatizmą. Rašydamas jį sužinojau, kad labiausiai pragmatiški yra amerikiečiai. Tai ir nusprendžiau pamatyti tą savo akimis: užėjau vieną dieną į ambasadą ir pasiprašiau vizos. Gavau. Taip su trimis šimtais dolerių aš atsidūriau Čikagos mieste. Darbą irgi radau ganėtinai lengvai. Viename autoservise bandžiau įsidarbinti, o savininkai nusprendė iš manęs pasišaipyti. Pakišo man neužsivedantį automobilį. Bet vos per penkiolika minučių pakeičiau jame paskirstymo dirželį ir likau tame servise visiems aštuoniems metams.

– O tu, Danguole? Juk judu dar buvote nepažįstami?

– Aš atskridau gal pusmečiu vėliau su drauge. Išlipame iš lėktuvo dvi tokios princesės: aš su žaliais kailiniais, draugė su baltu ilgu paltu, su bateliais abi. Ir abi susmigome į sniego pusnis. Dutūkstantųjų žiemą Čikaga buvo siaubingai užpustyta. Mūsų lėktuvas tik iš trečio karto nusileido. Mieste takiukai praminti. Ir štai mus tokias gražuoles atvežė į lietuvių „baraką“. Keliuose kambariuose numesti čiužiniai, kažkoks televizorius. Apie higieną sunku kalbėti. Tarakonai armijomis vaikšto. Kad miegoti, turėjome eiti per butus ieškoti sau čiužinio. O viename iš butų gyveno Darius. Jis iškarto atidavė man savąjį čiužinį.

– Aš iš pirmo žvilgsnio supratau – tai ji! – įsiterpė Darius. Kam man tas čiužinys, kai širdis jau pavogta.

– O kaip atsirado lietuviškas radijas, – klausiu radusi postus jųdviejų feisbuko paskyrose.

– Radijas atsirado vėliau. Prieš tai dar buvo lietuviškas teatras. Čikagoje visuomet buvo daug menininkų lietuvių. Ir ta mūsų emigracijos banga jungė aukšto lygio lietuvius intelektualus: fotografus, muzikus, režisierius, pavyzdžiui Ramunė Rakauskaitė, Arvydas Reneckis, žurnalistė – rašytoja Vilma Kava. Rinkdavomės savaitgaliais teminiams vakarams arba tiesiog padūkti. Taip sužinojome, kad jau seniai yra paruoštas spektaklis, tačiau jo ruošimo eigoje, darbe žuvo pagrindinės rolės atlikėjas, statybininkas. Pasisiūliau aš, – pasakoja Darius.

– Pirmoje premjeroje buvo apie šeši šimtai žiūrovų. Antroje – jau virš tūkstančio lietuvių. O spektaklis buvo parodija mūsų pačių gyvenimui. Čia jau didelis ačiū mūsų teatro režisierei ir įkvėpėjai Daivai Švabienei Dai Gu. Visos istorijos mūsų pačių pergyventos ir Daivos perrašytos į vaidinimą. Taip susipažinus su daugybe lietuvių, viename vakarėlyje sugalvojome prisijungti prie lietuviško radijo komandos. Danguolė prisijungė prie kultūrinės laidos, aš su kolege kalbėdavomės labai įvairiomis temomis, nors tiesą sakant, kas antras žodis mano laidoje buvo „seksas“. Juk niekas tavęs nemato, gali kalbėti ką nori. Viename lietuvių renginyje, per Jonines, visa radijo komanda nusprendėme pasirodyti. Atvažiavome su Kenedžio laikų kadilaku, pasipuošę marškinėliais su radijo ženklais. Prieina prie manęs solidaus amžiaus bobutė ir klausia kas aš. Sakau – „Darius iš laidos „Saldi nuodėmė“. O ji: „Seneli, seneli, čia Darius, kur apie seksą pasakoja. Ateik susipažinti“. Žodžiu, turėjome labai skirtingą klausytojų būrį – ir smerkiančių ir besidžiaugiančiųjų. Abu su Danguole važinėdavome po parodas, galerijas, muges. Įsivaizduok, Saule, kiek jų vyksta Čikagoje. Vedėme iš ten reportažus, kalbindavome svečius. Tačiau radijas gyvavo apie metus, nes nebuvo jokio finansavimo. Kiekvienai laidai patys vis susimesdavome po penkiasdešimt dolerių. Be to, juk dar turėjome savo tiesioginius darbus.

O po aštuonių metų praleistų Amerikoje, jau trise su maža dukryte jie grįžo į Lietuvą, kuri tuo metu išgyveno aukso amžių. Tačiau grįžę jiedu suprato, kad ne viskas Lietuvoje jau priklauso nuo tavęs. Kad tėvynėje vagiamos idėjos, kad gyvuoja korupcija, kad tiesa puošiama gražiais lozungais. Po patirties Amerikoje tai ypač slėgė. „Juk ten žmonės net sapne nesapnavo, kad idėja gali būti pavogta“- sako Darius.

– Taip, kiekviena diena mums buvo iššūkis prisitaikyti prie esamų dvilypumų, – pritaria Danguolė. – Tuo metu labai daug lietuvių grįžo. Iš Seimo ir Vyriausybės kabinetų  mums buvo žadama, kad esame laukiami su savo patirtimis, su naujomis idėjomis. Buvome įkūrę Lietuvon grįžusių lietuvių bendruomenę „Algava“, viena iš jų buvo prie Seimo. Ir ką – sukviečia mus keli tuometinio Seimo nariai susitikimui, tačiau mūsų nuostabai, viso susitikimo metu mus tiesiog egzaminavo dviem klausimais: kaip Amerikoje tiesiami keliai ir statomi namai. Daugiau mūsų patirčių niekam nereikėjo.

Ištvėręs vos kelerius metus Lietuvoje, vieną gražią dieną Darius, transporto inžinierius, išskrido į Islandiją dirbti piemeniu. Taip devynis mėnesius jis dirbo piemeniu. Nors ką daryti turėdavo pats susigalvoti. Po pusės metų atvažiavusi Danguolė su dukra tuo metu rinkdavo uogas, grybaudavo, žvejodavo. „Tame krašte mes gyvenome iš viso septyniasdešimt šeši žmonės, visi labai šilti ir artimi“, prisimena Darius.

– Ir tuomet jau iš Islandijos emigravote į Tenerifę sušilti? – klausiu aš.

– Tuomet mes grįžome į Lietuvą, – nustebina jie mane.

– Aš pradėjau dirbti vienoje Lietuvos įmonėje, – tęsia Darius, – bet projektai būdavo po dvi – tris savaites Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Norvegijoje. Buvo taip, kad visuomet išsiuntinėdavau savo CV praktiškai po visą pasaulį. Kaip tik bedirbant Norvegijoje, gavau rimtą pasiūlymą dirbti Bergene, Norvegijoje. Taip ir pasilikome su šeima keturiems metams. Vėlgi, įkūrėme Bergeno lietuvių bendruomenę. Tiesa, darbas bendruomenėje buvo visiškai kitoks, nei bendruomenėje Čikagoje. Visiškai kitokie žmonės, visiškai kitokie jų poreikiai. Kiekvieną žodį, kiekvieną laišką reikėdavo kruopščiai apgalvoti, kad jie būtų suprantami ten gyvenantiems lietuviams. Dažnai net tarpusavyje abu susipykdavome. Mus ten „prie meno“ abu priskyrė. Konsulais iš Lietuvos, – juokiasi jis.

– Iš tiesų daug dirbome bendruomenėje, stengėmės. Kviesdavome iš Lietuvos įdomius žmones, rengdavome susitikimus, koncertus. „Protų mūšis“ po šiai dienai veikia. Vienas projektas tik buvo, kuriuo patys buvome labai suinteresuoti: augo dukra Donatilė ir padarėme viską įmanomą ir neįmanomą, kad atidaryti sekmadieninę lietuvių mokyklėlę. Suradome patalpas, profesionalius mokytojus. Šiandien jau dirba dvi lietuvių mokyklėlės. Mūsų anūkė vieną iš jų lanko. Po to apjungėme atskirų miestų bendruomenes į bendrą Norvegijos lietuvių bendruomenę. Nors nario mokestis tebuvo šimtas eurų metams, bet Bergene turėjome vos apie šimtą narių.

-Bet man jau po dviejų metų pasidarė labai sunku, – prisiminimus tęsė Danguolė.- Pusę metų gyventi tamsoje ir šaltyje man nepadėjo nei finansinė gerovė, nei mano vaidmuo bendruomenėje. Pradėjau dairytis visokių galimybių Ispanijoje, Malagoje. Tačiau ten, kaip žinai, žiemą miestas apmiršta. Ir tik vėliau atsirado mintys apie Tenerifę. O jau kaip mes čia pradėjome sunkiai, tai turbūt žino kiekvienas čia gyvenantis lietuvis: nuo apgavysčių, teismų. Tik visai neseniai mums pavyko išsikuopti su taip vadinamu „traspasu“ nusipirktas seno savininko skolas ir jo bėdas.

– Tai dabar jūs jau tapote kanariečiais?

– Pernai jau buvome nusipirkę bilietus į Ameriką apsidairyti, – prisipažino Danguolė. – Labai norėjome, kad dukra prieš koledžą metus pasimokytų JAV. Tačiau bilietai taip ir liko nepanaudotais vaučeriais. Įvesti karantinai pakoregavo visus mūsų planus. O metams praėjus, jau atrodo ir čia visai neblogai įsikūrėme. Svarbiausiai tas kanarietiškas oras.

Kalbėjomės dar ilgai. Saulė jau ėjo vakarop. O Dariui ir Danguolei prisiminimai tiesiog „lipo“ vienas po kito.

Galiausiai priėjome prie mano anketos.

-Dariau, o kaip tu reaguoji, kai jaunutė pardavėja į tave kreipiasi „my niño“?

– Tai kad nesikreipia. Mes gi visuomet su Danguole kartu. Gal į ją kreipiasi.

– O man labai patinka, – sako Danguolė. Tai taip šiltai skamba: „mano meile“, „mano vaike“.

– Kokį pirmą įspūdį tau sudarė sala tik atvykus, ir kokia ji dabar tavo akyse?

– Man be galo patiko, – sako Darius. Nors per pirmą savo apsilankymą stipriai susirgau, bet sala nuostabi.

– Mes galvojome čia laikinai būti, bet pasikeitus aplinkybėms tikrai abu sutinkame, kad čia gera gyventi, – antrino Danguolė. – Nors pirmą kartą atskridę, tik žemėlapyje pamatėme, kur mes atsiradome.

– Ką kanariečiai daro ypač gerai? Ar jau žinote?

– Jei tikrieji kanariečiai, tai jie gamina labai gerą vyną ir labai skanų maistą savo restoranuose, – sako Darius.

– Dariau, koks mistinis herojus galėtų išgelbėti šių dienų pasaulį?

– Gelbėti nereikia. Nereikia žlugdyti.

– Kokioje šalyje, iš tų, kur esi remontavęs automobilius, Citroenas sugenda greičiausiai?

– Ten kur citramonas brangiausias.

– Kuris ratas nesisuka, darant kairį posūkį?

– Tas, kuris nesisuka.

– Dariau, susimovei, -įsiterpė Danguolė.

– Kai į gatvės išriedės tūkstančiai pilnai automatizuotų automobilių, kur vairuotojai galės ir nusnausti, kaip manai, padaugės darbo tau ir medikams, ar sumažės?

– Aš keisiu savo profesiją, bet čia jau kita istorija.

– Visos pasaulio vyriausybės paskelbė pavojų, nes ieško besislapstančio atvykėlio iš kitos planetos. Vieną penktadienio vakarą tu pareini namo ir randi tą atvykėlį, išsigandusį, su didžiulėmis baimės akimis, sėdintį tavo namuose po stalu. Tavo veiksmai? Atiduosi jį tyrimams į laboratorijas?

– Palauksiu šeštadienio vakaro.

– Jei sugalvotum parašyti knygą, apie ką ji būtų?

– Apie emigracijos pilnametystę.

– Danguole, apie ką tu rašytum?

– Aš rašyčiau apie sunkų darbą su paaugle dukra.

Pabaigai filosofinis klausimas:

-Nepamenu kieno ši sentencija: „kai tik žmogus išsikovoja laisvę, jis tuoj pat ieško prieš ką atsiklaupti“. Kodėl taip yra?

– Stipriai paprieštarausiu. Nėra prieš ką klaupti. Tik prieš savo mylimą moterį galiu atsiklaupti, bet tai ne tas laisvės praradimas. Jei esi laisvas viduje, niekada prieš nieką nesiklaupsi.

– Žmonės susiranda savo stabus ir tuomet prieš juos klaupiasi, – atsako Danguolė. -Mes keičiamės. Aš pati matau, kaip aš keičiuosi. Gal keisdamiesi žmonės, keisdami savo nuomonę ir pasimeta tarp vertybių ir pradeda jiems „melstis“

Redakcijos komentaras: Gyvenantys Tenerifėje visada kviečiami užsukti Pas Darių Bubnį pasiremontuoti savo automobilio. Daugiau info čia https://www.facebook.com/vagcarservicetenerife

Autorė: Kalbėjosi ir iš kalbos užrašė Saulė Ra
- Advertisement 4-
- Advertisment -

Naujausi

Naujausi komentarai