Į kokį tik pasaulio kampelį benuvyktum gyventi, visuomet pirmiausiai bandai šlietis prie savų. Ypač prie senbuvių. Nes nežinai kalbos, papročių, galimybių. Taip atsiranda pirmosios pažintys, kurios su vienais taip ir lieka skaičiumi tavo feisbuko paskyroje, kiti gi tampa pirmaisiais draugais svetur. Pradžioje geri kavą, bandai išgirsti kuo daugiau smulkmenų apie šalį, kurios gyventoju nusprendei tapti ir pats. Vėliau atsiranda bendri interesai, dar kažkas kuria bendrus verslus, paskui – bendruomenes.
Agneta mūsų gyvenime atsirado pačią pirmąją naktį, dideliam mūsų šeimos desantui išsilaipinus iš kelto Tenerifės saloje. Gerokai po pusiaunakčio atvažiavome į nakvynės vietą. Duris mums atidarė š y p s e n a. Pirma mano mintis buvo: kaip tokioje gilioje naktyje galima taip žvaliai šypsotis. Ta šypsena mane iškart užbūrė, įtikino, apgaubė ir sušildė. Manau, jau sekantį rytą mes pabudome draugėmis.
Atvykusi su šeima gyventi į salą prieš aštuonerius metus, šiandien Agneta yra lietuvių bendruomenės Tenerifėje, Casa Lituana de Tenerife, steigėja ir pirmininkė. Pernai žiemą ji buvo išrinkta ir Ispanijos lietuvių bendruomenės pirmininke. Dviejų paauglių mama, puiki žmona, su vyru spėjanti dirbti nuomos versle, teikti juridines konsultacijas ir turinti projektų vadovės pareigas technologijų įmonėje.
Kadangi ši rubrika vadinasi „Būti kanariečiu“, smalsauju pas Agnetą, kaip ji per tokį sąlyginai trumpą laiką nuėjo tokį ilgą kelią. Kur slepiasi jos stiprybė, kas suteikia jai energijos siekti tikslų ir kokie jie yra? O kas, atvirkščiai, gyvenant čia, amžino pavasario ir atostogų saloje, dažnai išmuša iš vėžių? Kas paskatino rinktis būtent Kanarus?
– Tuo metu buvau motinystės atostogose, – pradeda pasakojimą Agneta. Vyras keitė savo darbo profilį, abu kaip ir buvome laisvi judėti. Prieš tai ne kartą buvome atostogavę Tenerifėje, ji buvo mums daugmaž pažįstama, todėl be baimės sukūrėme verslo planą per dvi – tris savaites atsidaryti lietuviško lino parduotuvę ir tuo pačiu kurtis čia gyventi. Šiandien suprantu, kad tai buvo tikra avantiūra. Važiuojant atostogauti, Kanaruose bendravimui pilnai užtenka anglų kalbos. Tačiau gyvenant, o juo labiau kuriant verslą, be ispanų kalbos labai sunku. Kiekviena diena buvo didžiulis iššūkis. Kita vertus, man tai buvo įdomu iš profesinės pusės ir tai nugulė į mano patirtį, kuria pradėjau dalintis su kitais. Paklausiusi uošvio patarimo, kuris, kaip šiandien manau, buvo geriausias, jau buvau palankiusi ispanų kalbos kursus Lietuvoje. Tvarkytis asmeninius dokumentus, žinoti, kur ir ko eini, ieškoti patalpų, pasirašyti nuomos sutartis, gauti licencijas ir t.t. Ne visuomet gauni, ko reikia, iš pirmo karto. Vėl eini, atsitrenki galva į sieną. O kai jau galėjau bent kažkiek rišliau kalbėti ispaniškai, pradėjo plačiau atsiverti durys. Nors parduotuvę atsidarėme tik po keturių – penkių mėnesių. O kas linksmiausia, pačią pirmąją darbo dieną pirmoji pirkėja buvo rusų tautybės, su kuria puikiai susikalbėjome rusiškai.
Paklausta apie tai, kaip ji neišsimuša iš vėžių, Agneta sako, kad turi jau atidirbtą savo sistemą: nepamiršti kaskart nuspausti pedalą, vėl ir vėl. Tenerifė, pasak Agnetos, yra „karnavalas kasdienybėje visomis prasmėmis“, čia, jei nusprendei daryti kažką daugiau nei tik leisti laiką atostogų ritmu, negali atsipalaiduoti.
– Energijos suteikia sutikti žmonės, -tęsia Agneta. Pasirinkau tokį kelią, kuriuo einant iš tiesų sutinku labai daug puikių žmonių. Taip, beje, ir atsirado Casa Lituana bendruomenės idėja. Pradėjus gyventi svetur, pirmiausia pradeda trūkti artimųjų, lietuviškos duonos, varškės, o po to jau ir lietuvybės. Su lietuviais burdavomės lietuviškoje galerijoje „Balta“. Jai užsidarius, bendrystės klausimas tapo ypač aštrus. Oficialus bendruomenės statusas gal ir nebuvo labai svarbus, bet jis tarytum įpareigoja veikti ilgesnį laiką, turi tęstinumo idėją. Taip šiandieną jau turime tradicinius kalėdinius, advento vakarus su Knygų namai Tenerifėje. Tradiciniais jau tapo bendruomenės tinklinio žaidimo sekmadieniai. Su lietuviška mokyklėle greitai laukiame vaikų spektaklio iš Lietuvos. Taip pat laukia vaikų stovykla su treneriais. Esame parašę daugybę įdomių projektų, o jų įgyvendinimui tikimės pagalbos iš Lietuvos.
– Agneta, ar sutiktum duoti kelis patarimus tiems, kurie dar tik ruošiasi tapti kanariečiais ateityje.
– Galiu duoti net tris patarimus – sako Agneta:
– Pasimokykite ispanų kalbos!
– Mokykitės ispanų kalbą!
– Mokėkite ispanų kalbą!
– O trys tavo mėgiamiausios vietos Tenerifėje, kurios tau suteikia daugiausiai džiaugsmo?
– Pirmoji yra pasivaikščiojimo takas, vadinu jį „mano pėsčiukė“, nuo La Caleta miestelio iki Playa Diego Hernández paplūdimio.Turkio atspalviai vandenyne, švelnus smėlis, vaizdas į gretimą salą La Gomera yra atgaiva sielai. Kiek paėjus palei uolą, prieini hipių bendruomenės gyvenvietę. Patinka stebėti jų gyvenimo subtilybes. Kartais praeidama atkreipiu dėmesį, kaip atrodo jų svetainės, kartais – kaip miegamieji „kambariai“. Kartais matau kaip vieni čia pat iš vandenyno susižvejoja aštuonkojį, kiti žvejoja. Kažkas dirba aplink savo palapinę, o kažkas čia pat, vandenyno pakrantėje turi savo „kūrybines dirbtuves“ ir čia pat kažką parduoda praeiviams. Visuomet praeidama šią vietą galvoju apie jų gyvenimo būdą, apie žmogaus pasirinkimo laisvę.
– Antroji jau tapusi mylima vieta yra salos šiaurėje, skirta pasivaikščiojimui La Rambla de Castro. Pakeliui ten yra nuostabus mažas paplūdimys, į kurį reikia nusileisti stačiais laiptais. Labai skaidrus vanduo, labai smulkus juodas smėliukas, labai ilgos bangos ir tas nuostabus krioklys. O jei nebėga iš jo vanduo, matosi kaip uolos nusidažiusios visomis vaivorykštės spalvomis. Tik žiemą galbūt čia pavojingiau, nes stiprios bangos labiau užlieja pliažą.
– O apie trečią vietą daug nepasakosiu, nes tai yra sūkurinė vonia pas bendruomenės kolegę terasoje. Sutikite, tai yra labai privatu, – juokiasi Agneta.
– Agneta, o mūsų pokalbio pabaigai užduosiu tau kelis netradicinius klausimus. Pirmasis būtų toks: ko praktiškai neįmanoma pamatyti Tenerifėje, bet tu labai norėtum, kad žmonės pamatytų?
– Karvės,- juokiasi Agneta. Turi labai pasistengti surasti čia ūkį, auginantį karves.
– Ar žinai kokį nors juokingą faktą apie Kanarus? Tenerifę?
– Dabar jau manęs tai nestebina, matyt pripratau, bet vietiniai kanariečiai pietiečiai apie atvykstančius pailsėti kanariečius iš šiaurės sako: „atvyksta rusai atostogų“. Kitas nemirtingas faktas yra jų vėlyvieji pusryčiai. Apie 10-11 val. ryto darbe pakyla ir eina pusryčiauti. Teko su tuo susidurti ir valstybinėse ir sveikatos priežiūros įstaigose. Tačiau džiugina, kad vietiniai niekada nesiskundžia, jog šiandien nespėjo pavalgyti.
– Gal norėtum dar įkurti kokią nors slaptą bendruomenę? Tipo „Kanarų ložę“?
– Taip. Ir žinau žmogų, kuris norėtų tą padaryti kartu. Tik vadintųsi „Krepšinio ložė“.
– Aš niekuomet negirdėjau tavęs vartojant necenzūrinius žodžius, bet gal tu turi kažkokį labai kūrybišką keiksmažodį?
– Neprisiki…Neprisikišk…Neprisikiškiakopūsteliauk.
– Ką keisčiausio yra veikę kanariečiai svečiai tavo namuose?
– Žinoma, valgė ir gyrė cepelinus, bulvinius blynus su mėsa. O jei rimtai – įvedinėjo tokį nepaprastai keistą dalyką kaip internetas! Vietiniams čia yra neįtikėtinas iššūkis.
– Agneta, jeigu tave areštuotų policija be jokio paaiškinimo kodėl, ką galvotų tavo šeima ir draugai? Kokios būtų jų versijos?
– Ką ji prisidirbo? Per klaidą? O aš galvočiau, kad apskundė kolegės kaimynai, nes sėdėdama sukūrinėje vonioje buvau be kaukės ir nesilaikiau saugaus atstumo. Va ir pakliuvau.
– Gyvename apsupti vandenyno ir praktiškai ranka galime pasiekti žvaigždes. Ar tau labiau patiktų žinoti visas vandenynų paslaptis, ar kosmoso?
– Bijau vandenyno. Bet smalsu. O kadangi visada žiūriu į priekį ir aukštyn, norėčiau žinoti visas kosmoso paslaptis.
– Agneta, tokia štai kebli situacija: Kalėdų senelis, vaikščiodamas pakrante, rado Aladino lempą, kurioje buvo įkliuvusi auksinė žuvelė. Kaip jiems patartum išsispręsti, kas ką ir kaip turėtų daryti?
– Situacija be išeities,- juokiasi Agneta. Matyt, Kalėdų senelis turėtų nunešti Aladino lempą Mažajam Princui. Jis tikrai žinos, ką su tuo daryti.
