Nors Tenerifė yra ta sala, apie kurią daugiausia rašoma spaudoje, masinio turizmo sukeltų problemų yra visoje Kanarų salyno teritorijoje. Nuo kelio GC-500, esančio Gran Kanarijos pietuose, Arguineguín slėnyje, atsiveria du labai skirtingi vaizdai į pakrantę. Pirmoji – tai tarsi iš niekur atsiradęs lūšnynas, o antroji – prabangios vilos su privačiais baseinais.
Pirmojoje – mediniai padėklai ir tamsios spalvos audiniai, dengiantys tai, kas yra kiekviename aiškiai apibrėžtame sklype. Nė viename iš jų nėra nei vandens, nei elektros, nei viešojo apšvietimo. Gatvių išsidėstymas primena bet kurio kito kvartalo išplanavimą. Jo gyventojai net yra sukūrę nedidelę aikštelę su mediniais suoliukais ir plastikinėmis gėlėmis.
Antrajame paveikslėlyje, kaip kontrastas, matomas visiškai kitoks vaizdas. Įspūdingi balti namai, kai kurie iki 120 kvadratinių metrų ploto, dauguma su privačiais baseinais, pasitinka „Cordial Santa Águeda Resort” svečius. Šis kompleksas, kurį sudaro daugiau nei 80 prabangių poilsio namų, buvo atidarytas 2020 m., pačiame pandemijos įkarštyje.
Fone taip pat galima pastebėti CEISA cemento gamyklą – daugiau nei 50 metų Santa Agedos miestelio įžymybę, kurią regioninė valdžia Coalición Canaria (CC) ir Partido Popular (PP) ketina pakeisti turistams ir sportui skirtu uostu.
Abi figūros dalijasi nuotraukos kadru, bet nedaug ką daugiau. Prabangūs namai ir lūšnynas yra beveik vienas šalia kito. Tačiau gyvenimo kokybė abiejose pusėse vis dar skiriasi per kilometrus. „Viską, ką jie atima iš mūsų, kanariečių, atiduoda jiems”, – šaukia 53 metų Chuanas, sėdintis tarp dešimčių nameliais paverstų karavanų.
„Pinigai verčia kalnus”, – pakartoja vyras, dirbantis gelbėtoju viešbutyje. Jis per mėnesį uždirba vos apie 1 000 eurų atskaičius mokesčius ir šioje vietoje išgyvena jau beveik 10 metų.
El Pajar lūšnyną sudaro dešimtys namelių ir lūšnų San Bartolomé de Tirajana savivaldybėje, už 300 metrų nuo paplūdimio. Kairėje pusėje – bananų plantacijos, o dešinėje prasideda Mogano miestas.
Vietos taryba pripažįsta, kad čia privačioje žemėje gyvena šimtai žmonių. Daugelis gyventojų į šią vietovę atvyko per patį sveikatos krizės įkarštį, nes neturėjo kur kitur eiti. Kiti, kai kurių teigimu, pasinaudojo šia vieta ir pasistatė antrąjį namą, kuriame galėtų praleisti savaitgalius ar atostogas. Dabartinė Taryba kaltina ankstesnę, kad ši nesugebėjo pažaboti miesto plėtros, ir tvirtina, kad šiuo metu vyksta tyrimas, kuriuo siekiama atkurti teisėtumą.
Šį pirmadienio rytą, Kanarų salose tvyrant karščio bangai, saulė stipriai kepina kiekvieną iš prieglaudų. Nėra daug triukšmo. Keletas gyventojų aktyvumo trūkumą aiškina tuo, kad „žmonės dirba”. Atrodo, kad net užimtumas nepajėgia išjudinti gyventojų iš šios vietos. „Jei uždirbi 1000 eurų ir už nuomą moki 600 ar 700, likusią mėnesio dalį turi prašyti maisto”, – sako Chuanas.” Šį šeštadienį visose Kanarų salose numatytomis demonstracijomis prieš turistų perpildymą, be kita ko, siekiama būtent pasmerkti, kad El Pajar tikrovė, kai turtingieji ir vargšai yra abipus tos pačios žemės, negali toliau kartotis salyne. Nelygybė salose yra viena didžiausių visoje Ispanijoje, ir galbūt prie to prisidėjo dabartinis turizmo modelis.
Džinio indeksas, plačiai žinomas rodiklis, kurio reikšmė svyruoja nuo 0 (visiška lygybė, t. y. visi gauna vienodas pajamas) iki 100 (visiška priešingybė, kai vienas asmuo pasiima visą pyragą), Kanarų salose yra 31,1, o tai yra trečia didžiausia reikšmė šalyje.
Nacionalinio statistikos instituto (INE) duomenimis, 20 proc. didžiausių pajamų salyne yra 6,3 karto didesnės nei 20 proc. mažiausių – tai didžiausias skirtumas šalyje. Net pačių salos gyventojų socialinis suvokimas rodo, kad vis daugiau kanariečių jaučiasi arba turtingi, arba vargšai. Vienas iš dviejų.
El Pajar lūšnyne 53 metų Hazmani puikiai žino, kuriam socialiniam sluoksniui priklauso: „Reikia išgyventi. Nesinori miegoti gatvėje. Pasistatote lūšnelę ir viskas. Stengiesi niekam netrukdyti.” Aroa ir Echedey, atitinkamai 21 ir 34 metų, taip pat tai pripažįsta. „Mano tėvai neteko namų, ir vienintelė galimybė, kurią jie matė, buvo ši. Žinoma, tai sunku. Prarasti namus ir nežinoti, kaip išgyventi”, – komentuoja jos. Reda, prieš kelerius metus į Gran Kanariją atplaukęs laivu, priima tai kaip įmanydamas. „Čia mes esame niekas. Gyvenimas yra po žeme, o ne viršuje. O kas gyvena po žeme? Žiurkės.” Tai, kas nutinka kanariečiams, žemyninės Ispanijos gyventojams ir migrantams, bandantiems išgyventi šioje vietoje, pačiame Gran Kanarijos turizmo centre, „nėra nei pavienis atvejis, nei atsitiktinumas ar išimtis. Tai nuolatinis reiškinys turistiniuose miestuose”, – pabrėžia Barselonos universiteto socialinės ir kultūrinės antropologijos daktaras Claudio Milano.
Pasak eksperto, nuo šios ekonominės veiklos priklausomose vietose, tokiose kaip archipelagas, „nyksta kitų rūšių teisės” (teisė naudotis viešąja erdve ar teise į būstą), „prasideda didžiulė spekuliacija”, o galiausiai vietos gyventojai „išeikvoja pagrindines gėrybes ir išteklius”.
„Turizmo ekonomika naudoja bendras gėrybes privatiems tikslams. Airbnb, Uber… ir visoms toms programoms, kurios skatina kasdienio gyvenimo turistizaciją, jų reikia. Pramonė neišvengiamai reikalauja šios [žinutės] „gyvenk kaip vietinis”. O to nėra kituose sektoriuose. Turizmas gyvena iš mūsų labiau nei mes iš turizmo”, – svarsto Milano. 2015 m., vis dar tebesitęsiant 2008 m. finansų krizės padariniams, pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) kriterijus 291 160 kanariečių gavo mažesnes nei 12 020 eurų metines pajamas, kitaip tariant, 39,01 proc. visų deklarantų priklausė „žemesnei klasei”. „Aukštesniosios klasės” atstovai, kurių pajamos viršijo 30 050 eurų per metus, sudarė 17,75 %. Kas nutiko pastaraisiais metais? Abu procentai padidėjo. Remiantis Kanarų salų statistikos instituto (ISTAC) 2021 m., naujausiais turimais duomenimis, „žemesnės klasės” atstovai dabar sudaro 39,2 % salos gyventojų, o „aukštesnės klasės” – 21,78 %. „Turistiniam kapitalizmui reikia „keturių pigių”, – sako Milano, remdamasis istoriku ir geografu Jasonu W. Moore’u, – tai: maistas, darbas, energija ir žaliavos. Daugelį šių procesų užsienio kapitalas išvystė nusavindamas ir nusavindamas turtą”. Ir visa tai „glaudžiai susiję su kapitalo koncentracijos problema”, t. y. su turtu, suspaustu keliose rankose.
María Antonia Martínez Caldentey, Balearų salų universiteto (UIB) geografijos absolventė, gilinasi į šią mintį. „Tokiose turistinėse savivaldybėse, kurios iš esmės yra sėkmės pavyzdžiai, matome, kad yra daug nelygybės. Taip, yra turto. Didieji viešbučių tinklai, kurie metai iš metų užsipildo, kaupia kapitalą. Problema ta, kad jis nėra teisingai paskirstomas”, – pabrėžia ekspertas.
Trys Kanarų salų savivaldybės, kuriose 2023 m. bus daugiausiai nakvynių (San Bartolomé de Tirajana, Adeje ir Arona), pagal INE apskaičiuotą Džinio indeksą patenka tarp penkiolikos savivaldybių, kuriose nelygybė yra didžiausia visame archipelage. Ir taip yra nepaisant to, kad šis rodiklis matuoja tik tos pačios populiacijos gyventojų pajamų skirtumus. Skirtumas, kurį galima pastebėti tarp jų ir užsienio lankytojų, turi būti dar didesnis. „Svarbu ne tiek turizmo kiekis, kiek tai, kaip jis valdomas. Visa turizmo politika yra skirta jiems, žmonėms, kurie atvyksta iš išorės. Ir niekada neatsižvelgiama į tuos, kurie gyvena paskirties vietoje ir kurie taip pat gali būti naudotojai”, – teigia turizmo magistrė Carla Izcara, baigusi antropologijos ir etnografijos magistro studijas.
Nepadeda ir su šia pramone susijusių darbo vietų charakteristikos. „Naktinės pamainos, intensyvios darbo dienos piko valandos. Kai kurie iš jų yra labai fiziškai sudėtingi, pavyzdžiui, virtuvės ar techninės priežiūros darbai. Taip pat emocinė dalis, kai dirbama susiduriant su visuomene ir būnant draugiškam, paslaugiam, klientas visada teisus ir pan.”, – vardija ekspertė.
Mažų atlyginimų, brangių pragyvenimo išlaidų, menkos profsąjungos šiame sektoriuje ir daug darbo jėgos, kuri „nebeturi išeičių ar alternatyvų”, derinys sukuria „velnišką” klimatą darbuotojams, kurie kai kuriais atvejais gali net „bijoti”, kad veikla sumažės.
Kita vertus, kolektyvinėje vaizduotėje paprastai vyrauja etiketė, kad turizmas visada buvo „vystymosi pasas”, primena Martínez Caldentey. „Tai hegemoninė mintis. Ne tik politinė, bet ir socialinė ir net akademinėje bendruomenėje. Tyrimai, kurie buvo atlikti, pavyzdžiui, pasaulio pietų regionuose, daugiausia Centrinėje Amerikoje ir Lotynų Amerikoje, buvo atliekami vadovaujantis šiuo diskursu, kad turizmas atnešė gerovę. Tačiau paprastai nebuvo per daug atidžiai nagrinėjamos pasekmės: teritorijos būklės blogėjimas, kurį jis gali sukelti, arba nesaugus užimtumas. Dabar visiems vis labiau aišku, ką ši pramonė lemia.”
Tai patvirtina ir Kanarų salose atlikti tyrimai. Praėjusiais metais žurnale „PASOS of Tourism and Cultural Heritage” paskelbtame tyrime nustatyta, kad 40,2 % Tenerifės, pirmosios salos, kurioje šį šeštadienį paskelbta demonstracija, gyventojų mano, kad turizmas yra „mažiau svarbus” po to, kai pandemijos piko metu ši veikla buvo sustabdyta.
Tai nepalyginamas skaičius su ankstesniais. Tačiau pagrindiniam tyrimo autoriui, La Lagunos universiteto (ULL) antropologijos mokslų daktarui, universiteto Socialinių tyrimų ir turizmo instituto tyrėjui Alberto Jonay Rodríguezui tai atveria kelią iš esmės suprasti, kodėl Kanarų salose labiausiai paplitęs susierzinimas dėl šio sektoriaus kilo būtent dabar.
„Suprantame, kad tai susiję su kultūrine problema. Turizmas jau daug dešimtmečių yra mūsų realybės dalis. Jis yra visur. Alternatyvių gamybinių veiklų yra nedaug. Ir todėl jos poveikis buvo mažiau pastebimas, nes buvo laikomas savaime suprantamu dalyku”, – sako jis. Per 2020 m. turizmo veiklos sustabdymą „tapo akivaizdžiau, kad yra tam tikrų pokyčių, kad miestai yra kitokie, gamtinės erdvės, greitkeliai – kitokie be turistų. Tai buvo svarbus pokytis.”
Jonay mano, kad Kanarų gyventojų dalyvavimas turizmo srityje „buvo labai ribotas”, į gyventojus buvo žiūrima „praktiškai kaip į darbo jėgą”, o atsižvelgiant į tai, kas buvo matyti, tikslas, kad šis sektorius tarnautų vietos gyventojų gyvenimo gerinimui, „buvo mažiausiai suinteresuotas”. Dabar net socialiniai judėjimai, kurie iš pradžių kėlė „kitokio pobūdžio reikalavimus, atvirai kalba apie poilsiautojų nuomą”, kad parodytų nusivylimo mastą.” Antropologas baigia primindamas 1986 m. „judėjimą prieš turizmą”, kurio „kritika buvo nutildyta kitais metais paskelbus Kanarų salų saugomas teritorijas”. Ir jis svarsto, ar ir vėl nebus pritaikytos „tam tikros priemonės, kurios iš tiesų nėra orientuotos į problemos sprendimą”, kad tik nuramintų vandenis.
Šaltinis: Kanarų salos Ahora” (Canarias Ahora)
undefined
undefined
undefined
undefined
undefined
undefined
