„Mano pasaulyje triušiai dėvėtų skrybėles ir gyventų įmantriuose namuose, mūvėtų kelnes, avėtų batus… Mano pasaulyje visos gėlės turėtų galių ir kalbėtų su manimi ištisas valandas, kai man liūdna… Aš svajoju, kad taip būtų, nes tada mano pasaulis būtų stebuklų šalis…“, – pasakojo Alisa.
Pasibaigus griežtam karantinui praeitos vasaros pradžioje, vis dažniau mane pasiekdavo žinutės apie salos pietuose atsidariusią kavinukę, su nepaprastai skaniais desertais. Feisbukas primygtinai rodydavo desertų nuotraukas, o kartais net ir video, kaip jie gaminami. Tenerifė nelabai mus smaližius lepino pasirinkimu, todėl lengvai pasidaviau pagundai juos išragauti. O dar smalsiau buvo susipažinti su Kornelija Rakauskiene, gaminančia tuos desertus ir sužinoti, ar ji savo “stebuklingus pyragėlius” taip pat gamina iš pipirų ir sirupo, kaip buvo gaminami Alisos stebuklų šalyje.
– Kornelija, esi diplomuota verslo administratorė. Kaip atsitiko, kad įmantrūs prancūziški desertai tapo didžiąja tavo gyvenimo meile?
– Pirmiausiai tai mano močiutės Janinos gamintas Napoleonas. Jis buvo tobulas. Labai ilgai mokiausi jį gaminti, močiutė vis rodydavo ir rodydavo, kol pagaliau pavyko pagaminti tokį patį skanų. Dabar žinoma, jau esu jos receptą dar labiau ištobulinusi. Taip kad nuo pat mažumės sukiojausi virtuvėje.
– Kita praktika, kuri man buvo ypač vertinga – vasaros darbas Juodkrantėje, Vila Flora viešbutyje. Nuo penkiolikos metų kas vasarą važiuodavau į viešbučio restoraną plauti indų. Ir vėl buvau labai arti maisto gamybos.
Baigusi vidurinę, stojau studijuoti verslo administravimą, tuo metu tai buvo paklausiau nei būti virtuvės šefe. Tačiau susilaukus sūnaus, vis daugiau dėmesio skirdavau maisto gamybai. Su vyru Pauliumi įkūrėme keiteringo įmonę. Gaminome mažas užkandėles žaidimų kambariams. Sekėsi puikiai, todėl atsirado nemažas cechas, personalas. Dar po kelerių metų verslą sėkmingai pardavėme ir šiek tiek paaugus antrajam kūdikiui, emigravome į Tenerifę.
– Puiku, o dabar, kiek smulkiau – kaip jūsų šeima tapo kanariečiais?
– Dažnai atostogaudavome Tenerifėje. Ji buvo mums pažįstama ir miela. Bet neplanavome čia užtrukti ilgiau nei metus. Kad būtų lengviau adaptuotis, dar Lietuvoje pabaigėme AI ispanų kalbos kursą. Ir 2019 metų rugpjūčio mėnesį jau buvome Tenerifėje.
– Ir kaip sekėsi čia? Kaip pavyko toliau tęsti pradėtą Lietuvoje mylimą užsiėmimą?
– Taip sėkmingai susiklostė žvaigždės. Praktiškai po dviejų mėnesių gavau pasiūlymą dirbti pastry chef viešbutyje Oasis Mango. Jie tokios pozicijos apskritai neturėjo, kaip ir nebuvo cecho desertams kurti. Gavau patalpas ir pradėjau jas įrenginėti: pirkti įrangą, ieškoti personalo, produktų. Besikuriant viešbutyje užklupo tas nelemtas karantinas. Darbai ypač sulėtėjo. Tačiau, įvyko ir geras dalykas – gavome pasiūlymą atidaryti kavinę terasoje su spalvotais skėčiais. Kaip matote, tuo pasiūlymu mes irgi pasinaudojome. Tik nuosavoje kavinėje maistą gaminti mokiau vyrą, nes pati visą laiką praleidžiu arba ceche prie desertų, arba su vaikais po mokyklos.
https://www.facebook.com/SoulKitchenTenerife
https://www.facebook.com/watch/?v=2564546867176778
– O kaip skiriasi darbo kultūra čia ir Lietuvoje? Ar lengva buvo įsigyti visas reikalingas medžiagas, produktus?
– Oi ne, – juokiasi Kornelija. Jei surenkant įrangą pritrūko kelių detalių, tai tas detales atvežė po savaitės, dviejų, o tai ir ilgiau. Jei, neduok Dieve, visiškai baigėsi ingredientai gamybai, tai jų vėl tenka laukti ypač ilgai. Skambini ir skambini. Ir jie visada maloniai užtikrina, kad tiekėjas jau kelyje. Bet per tą laiką jau buvo galima iki Mėnulio ir atgal nusigauti… Nežinau, ar kada priprasime prie šito.
– Bet kanariečiams patinka tavo „stebuklingi pyragėliai‘? Vietiniai juk mėgsta ypač saldžius, o tavo desertai, kaip ir Lietuvoje – praktiškai sveikuoliški, su nedideliu kiekiu cukraus.
– Matyt ir jų skoniai jau keičiasi, nes desertų skanauti atvažiuoja iš visos salos.
– Kornelija, bet kai turi laisvo laiko, kur mėgstate jį leisti su šeima?
– Pasivaikščioti einame į hipių pliažus. Jie, tiesa, jau be hipių, bet pakrante vaikščioti, klausantis bangų mūšos, labai patinka visai šeimai. Bangų žiūrėti kempingaujant važiuojame į Benijo pliažą. Ir mėgstame grybauti Tijoco Alto ir Montañeta miškuose. Dėl darbo nelabai daug laiko lieka išvykoms.
– Ačiū, Kornelija. O pabaigai ir tau paruošiau keletą klausimų. Tikiuosi netruksi juos atsakyti.
– Kiek kartų per dieną tau tenka plauti rankas?
– N plius K darbe ir šiandien dienos aktualijomis, dar ir dezinfekuojame kiekviename žingsnyje.
– Kada žmonėms, kurių gimtadienis dvidešimt devintą vasario, valgyti gimtadienio tortą?
– Gi dvidešimt aštuntą vasario ir pirmą kovo. Svarbu prisivalgyti iki sekančio gimtadienio.
– Ką pasirinktum: staltiesę, kuri pati gamina, ar skraidantį kilimą?
– Kilimą. Reiktų suskraidyti kur šiuo metu šilčiau. Pasideginti noriu.
– Kokiu maistu tave galima nustebinti?
– Vilniuje kažkada dirbo kebabinė. Jie gamino nuostabaus skonio falafelius. Kebabinės seniai nebėra, bet falafelių skonį iki šiol pamenu. Ir Pho sriuba. Irgi nepamirštamas skonis. Bet pačiai pasigaminti neužtektų kantrybės ir laiko.
– Kodėl žmonės, paskambinę tau antrą valandą nakties, pirmiausiai klausia: tu nemiegi?
– Tai, jei jau atsiliepei, tai ir klausia. Aš visuomet išjungiu telefoną, man neprisiskambintų.
– Tuną iš konservų pagal etiketą reikia valgyti šaukštu ar šakute?
– Rekomenduoju šakute. Mažiau aliejaus papildomai prisivalgysit. Bet šiaip, geriau persidėti į lėkštutę.
– Tavo manymu, ką kiekvienas žmogus virtuvėje daro kvailai?
– Nieko. Visi elgiamės pagal savo išprotėjimo lygį.
– Iš kurios vietos pas šunį išaugtų penkta koja?
– Gal vietoje uodegos.
– Tavo nuomone, kodėl tenerifiečiai turėdami miškus ir kiekvieną žiemą sniego kalnuose, neišmoko pasigaminti slides ir roges?
– Per daug tingi. O mañana, žiūrėk, jau ir sniegas nutirpęs.
– Kokį filmą apie maisto ruošimą rekomenduotum?
– „Šimto žingsnių kelionė“.
-Paskutinis klausimas, kaip profesionalei, ypač aktualus mūsų tėvynėje: kiek sviesto reikia dėti į sviestą, kad sviestas gautųsi sviestuotas?
– Sviesto svieste niekuomet nebus per daug, kad jis taptų sviestuotu.