31 C
Tenerife
Penktadienis, 16 balandžio, 2021
Reklama
PradžiaBūti kanariečiuDrąsių pomėgių vedina

Drąsių pomėgių vedina

- Advertisement 3-

Žinia, mūsų profesija ar gimtasis miestas gali tapti ryšio su kuo nors artimiau susipažinti pagrindu, tačiau daug didesnė tikimybė, kad greičiau bendrą kalbą rasime kalbėdami apie vienodus pomėgius. Ypač emigracijoje.

Šiandien jus noriu supažindinti su Monika Jankauskaite. Apie ją išgirdau daug anksčiau nei saloje pradėjo sklisti garsas apie jos profesionalumą, mat esame tokios beveik tolimos giminės: jos dėdė dar tais senais tarybiniais laikais tarnavo sovietinėje armijoje su mano vyru ir liko artimais draugais visam gyvenimui. Sakysite – tai ne priežastis apie ją pasakoti, tačiau mane sužavėjo Monikos laisvalaikiu pamėgtas klimbingas – laipiojimas uolomis. Susipažinus su smulkute Monika, man tai tapo visiška mįsle, kaip ji tai daro.

– Monika, pirmiausiai, klausiu kaip tu tapai kanariete?

– Baiginėdama odontologijos studijas, susipažinau su savo vaikinu Arnu, kuris buvo tik ką grįžęs po praktikos Tenerifėje. Man kaip tik buvo laikas spręsti, kur aš pati norėčiau atlikti praktiką: ar grįžti į Suomiją, į Laplandiją, kur jau buvau mokiusis, ir pusę metų gyventi tamsoje, ar rinktis šiltąją Tenerifę, kaip siūlė Arnas. Tokie du kraštutinumai. Pradėjau ieškoti Erazmus programos galimybių savo praktikai. Kaip tik, baigus universitetą, ir suradau sau praktikos vietą klinikoje Puerto de la Cruze. Nusipirkome su Arnu autobusiuką, įsirengėme jį kaip kemperį ir vieną dieną išvažiavome iš Lietuvos. Pakeliui užsukome į odontologų kongresą Lenkijoje, ten susitikę draugus, atsisveikinome su visais ir mėnesį keliavome po Europą. Taip keliaudami išmokome surfinti, nes buvo neįtikėtinai blogas oras, dažnai lijo. Nusprendėme, kad jei jau neina degintis, taip ar kitaip būsime šlapi, tai geriau vandeny. Apvažiavome Portugalijos paplūdimius ir kalnus, o jau po mėnesio kelionių, su keltu, į kurį, tikiuosi, gyvenime neteks lipti dėl jūros ligos, persikėlėme į salą.

Monika pasakoja, kad pirmus kelis mėnesius taip ir gyveno savo kemperyje. Per “couchsurfing” programėlę keliautojams, kurie ieško nemokamo būsto pas vietinius gyventojus, susipažino su surfinimo koučeriu, kurio kieme jie prisiparkavo autobusiuką. Rytais nueidavo į dušą ir pasigaminti pusryčius, vėliau gi su tuo pačiu autobusiuku važiuodavo į darbą. „Žodžiu, su visais namais atvažiuodavome į darbą. Pora mėnesių taip gyvenom, po to išsinuomojom normalų būstą. Praktiką atlikinėjau, kol tvarkiausi licenciją, apie 8 mėnesius“, – sako Monika.

– O kaip tavo gyvenime atsirado kalnų laipiojimas, – klausiu merginos, – juk vienas dalykas laipioti Lietuvoje, uždarose patalpose, ir visai kitas dalykas – laipioti uolomis?

– Laipiojimu užsidegiau gan seniai. Su tėvais kažkada atostogavome Kroatijoje. Ten su vyresniu broliu pamatėme kalnuose laipiojančius žmones ir abiems tai padarė labai gilų įspūdį. Jis, besimokydamas Italijoje, pradėjo laipioti. O, vėliau, grįžęs į Vilnių, įtraukė ir mane. Tik aš pradėjau laipioti Kaune, nes ten buvau įstojusi studijuoti. Atvykusi gyventi į salą, tik po dviejų metų pradėjau lipti, mat neturėjau mašinos, neturėjau pinigų įrangai, nemokėjau kalbos ir nepažinojau asmeniškai nei vieno laipiotojo. Pradėjau nuo laipiojimo La Laguna salėje. Ten jau atsirado kompanija, kuri ir pakvietė mane prisijungti lipti uolomis. Dabar praktiškai kiekvienas sekmadienis yra skirtas laipiojimui – pradžioje susitinkame, aptariame savaitės naujienas, tuomet traukiame įrangą ir lipame. Tiek, kiek užlipame. Tiek, kiek leidžia baimė. Nes kai išlipi iš savo saugos taško, visuomet pradeda tai koja drebėti, tai ranka.

-O, vis tik baimės jausmas yra?

– Taip, žinoma. Nors sportiniame laipiojime praktiškai visuomet esi saugus. Net ir tas pirmasis, kuris lipa ir sukabina atotampas, yra prisirišęs. Jei ir kris, tai iki artimiausio saugos taško ir tik tuomet žemyn. O jau pirmajam užlipus trasą, galima pasirinkti lipti ir su viršutine sauga. Bet dažniausiai visi renkasi lipti naudojat apatinę saugą – daugiau azarto, daugiau adrenalino. Netgi ir nerašytą taisyklę turime – pralipta trasa skaitosi jei esi užlipęs tik naudojant apatinę saugą. Kartais lipi ir negali atsipalaiduoti, baimė tiesiog būna sukausčiusi visą kūną. Tuomet perspėji žmogų, su kuriuo lipi, kad esi pasiruošus kristi. Taip kelis kartus nukritus, dingsta baimė, atsipalaiduoji ir jau gali laisvai kopti aukštyn.

– Kokias aukščiausias viršūnes esi pasiekusi, – klausiu aš.

– Viršūnių nesiekiu, – atsako Monika. – Vienos virvės laipiojimo trasos dažniausiai yra apie trisdešimt ar net mažiau metrų. Saloje irgi gal vos keturiasdešimt metrų pati ilgiausia – aukščiausia. Laipiojimo trasos yra pagal sunkumą. Tenerifė turi savo laipiojimo vietų gidą, kur surašyta, kur tos uolos geografiškai yra, jų sunkumas, ilgumas, sudėtos nuotraukos. Saloje yra uolų laipiotojų asociacija. Jie parenka saugias vietas sportiniam laipiojimui, prižiūri jau paruoštas trasas. Yra specialiai paruošti technikai, kurie paruošia stacionarius saugos taškus. Mums belieka lipti, užkabinti atotampą ir virvę. Tiesa, Lietuvoje esu ir mėgėjų varžybose dalyvavusi. Dalyvių nebūdavo daug, nes visoje Lietuvoje gal vos trijuose miestuose tebuvo laipiojimo salės. Tačiau tai labai gera patirtis išmokti kažką naujo, pamatyti kitus ir parodyti savo sugebėjimus.

– Būna blogų dienų, – tęsia ji. Ne kiek fiziškai, kiek emociškai. Nesilipa ir viskas. Buvo sunki savaitė, mintys kažkur visai kitur. Net ašaros yra buvę. Kai nusiviliu savim dėl tokio negalėjimo. Čia labai reikia pastovumo. Kai yra iš anksto suplanuotas sekmadienis – visuomet jau būnu pasiruošusi ir su džiaugsmu laukiu.

– Monika, ar daug jėgos ir pinigų reikia turėti, norint užsiimti kalnų laipiojimu.

– Tikrai ne. Čia kaip laiptais lipti. Tik reikia pasirinkti tinkamą trasą. O su laiku, tai tiesiog tampa pasimėgavimu. Investicijos būna skausmingos gal tik pačioje pradžioje, susipirkti įrangą. Po to keiti tik labiau susidėvinčias detales. Įranga čia dėvisi greičiau, taip atsitinka dėl kalimos, dėl vadinamos „salitre del mar“, jūros dulksnos. Virves taip pat reikia keisti priklausomai, kiek kartų lipi ir krenti, – juokdamasi sako Monika. – O tinkamai prižiūrimi karabinai ir dešimt metų gali tarnauti.

Monika pasakoja, kad ir traumą yra turėjusi, buvo stiprokai patempusi kairę ranką. Tik metų bėgyje pavyko atsistatyti, o va lipti į kalnus tik dar po poros metų pertraukos išdrįso.

Monikos dėka sužinojau, kad lipimas uolomis paskutiniu metu tapo ypač populiarus, kai tai tapo olimpine rungtimi. „Tačiau laipiotojai laipiotojams nelygu“, – sako ji. – „Yra kompanijos, kurios atvažiavusios „laipioti“, pirmiausiai pasidaro piknikus, apteršia visą aplinką, kiek akys užmato, triukšmauja, blaško, rūko. Ypač dabar, po karantinų, kalnai tiek žmonių nėra matę. Baisiausia tas rūkymas, turint galvoje šios žemės specifiką. Dabar jau pradėjome ieškoti labiau atokių vietų.“

– O salsa kaip atsirado tavo gyvenime?- klausiu prisiminusi, kaip man sėdint kėdėje pas ją kabinete, ji su asistente aptarinėjo penktadienio vakaro planus.

– Salsa irgi atsirado Kaune. Bet kokia ten salsa. Visi susikaustę, niekas neiškvies pašokti, jei atėjai be savo partnerio. Visai kiti salsos vakarai čia, saloje. Vėlgi draugai parekomendavo vieną bariuką. Gyva muzika, gausus šokančių senučiukų būrys. Vyksta tokie rimti salsos vakarėliai. Daug kubiečių, visi šoka, nei minutės neliksi nepakviesta šokiui. Man labai buvo smagu matyti tuos vyresnius žmones kaip jie linksminasi. Gaila, dabar viskas atidėta ateičiai.

– Monika, kokios tavo trys mylimiausios vietos Tenerifėje, jei neskaičiuoti laipiojimo trasų ir to salsos bariuko?

– Ten kur nėra žmonių, – užkerta Monika, – nes dirbu su žmonėmis, laisvalaikis vėl tarpe žmonių. Lieka mažai laiko sau. O norisi ramaus pliažiuko, ramiai pasimaudyti, pamedituoti, paklausyti bangų mūšos. Saule, dirbu mažose klinikose skirtinguose miesteliuose. Mes pažįstame kiekvieną klientą asmeniškai, žinome viską apie jų šeimas, jų vaikų šeimas, apie kaimynus, kačiukus, šuniukus ir papūgėles, apie tai, ką nusipirko, o ko nenusipirko per išpardavimus. Mes perkame kiaušinius ir sūrį pas savo klientus, žaidžiame su jais padelį. Žodžiu, visas laikas tarp žmonių. Tiesa, kai prieš karantiną studijavau Madride pusantrų metų, grįžus iš didmiesčio čia jau buvo gerai, ramybė.

– Na, nenori atskleisti savo slaptų vietų, tai atskleisk mums, prašau, kokias nors kanarietiškas savybes, kurios tave labiausiai stebina, – neatlyžtu aš.

– Jų nenorėjimas keliauti. Tiek daug yra kanariečių, kurie per savo gyvenimą nėra išvykę iš salos. Gal kad nėra keliavę jų seneliai, nei tėvai. Nekeliauja ir jie. Skaito, kad ir taip čia viską vietoje turi: ir vandenyną, ir kalnus, ir gerą orą visus metus. Jiems neįdomios kitos kultūros, kalbos. Jie man apskritai atrodo dar gyvenantys septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Gal Santa Cruze to nesimato, bet tie kaimeliai tai tikrai sustingę laike. Kai paklausiu, kodėl net savo šalies sostinės nebuvę aplankyti, tiesiog atsako – „paque“ (kanarietiškas „para que“ tarimas). Arba, dar nuostabiau: pasakoju, kokią vietą sekmadienį aplankiau, rodau nuotraukas, o jie nustemba, kad ta vieta, tas miestukas yra čia pat saloje.

– O iš moteriškos pusės labiausiai mane nustebino naujas kiekvienos sutiktos moters tarsi dievas – toks thermomix‘as. Niekaip nesupratau pradžioje, kam jis reikalingas, kam imti tokias dideles paskolas, kad jį nusipirkti, užtektų kokio mikserio. Bet visos man sutartinai aiškino, kad gi jis „išverda“. O tai puodas neverda,- dalinasi kanarietiško gyvenimo subtilybėmis Monika.

– Labai juokinga su tuo termomiksu, Monika. O pabaigai ir tau paruošiau anketą, taigi:

– Susitinkame karnavalo periodu. Šiemet jis labai jau kuklus, bet ankstesniais metais kokius kostiumus jau esi dėvėjusi?

– Buvau susikūrusi Pegės įvaizdį iš filmo „Vedęs ir turi vaikų“. Buvau apsirengusi fėja, tą kart ir peruką turėjau. Ir dar vienais metais kolegė iš savo sandėliuko ištraukė senus vienuolių kostiumus, tai abi ėjome vienodai apsirengusios vienuolėmis. O šiemet jau be karnavalų.

– Tavo manymu – ką kanariečiai daro labai gerai?

– Laukia. Kiek nepasakysi, tiek jie išlauks. Mañana nors ir šimtas gali būti. Tiesiog yra laukimo čempionai.

– Koks nors “fun fact” yra nutikęs čia Tenerifėje su tavimi?

– Taip, prieš du metus nusifilmavau Icod de los Vinos miestelio reklaminiame klipe.

– Ką kiekvienas žmogus savo gyvenime turėtų būtinai padaryti, nuveikti?

– Būtinai? Bent kartą išsimaudyti vandenyne. Ne jūroje. Labai gerbiu vandenyną. Buvau jo išskalbta pora kartų, tai visai kiti pojūčiai nei jūroje.

– Ką patarsi valgyti, jei yra sriubos, nėra duonos, yra duonos, nėra sriubos. Ir termomikso nėra?

– Jei yra duonos, bet nėra sriubos, tai valgyti pomidorus su duona. Yra toks andalūzietiškas patiekalas.

– „Visi dantys minkštą duoną mėgsta“, sako lietuviška patarlė. Kodėl?

– O, man negirdėta patarlė. Išties dabar visi valgo trintas sriubas, visokius vaisų ir daržovių kokteiliukus. Aš atvirkščiai rekomenduoju ypač vaikams duoti daugiau kieto maisto.

– Ką reiškia „suimti save į rankas“?

– Užlipti į kalną. Pasišnekėti su savim ir lipti.

– Kaip tau atrodo, kas atsitiko su pasauliu per paskutinius dešimt metų?

– Išėjo į interneto platybes. Mes tik čia gyvename geroje vietoje tuo požiūriu – viskas vyksta lėtai, technologijų čia nėra ir jų niekas nesivaiko. Neliko gyvo bendravimo. Ypač po kovido.

– Ar verta naudotis dantų pasta, kurią rekomenduoja „geriausi pasaulio odontologai“, jei jie labiau nei bet kas kitas suinteresuoti, kad mūsų dantys gestų?

– O kurie yra „geriausi pasaulio odontologai“? Aš tai noriu išsaugoti tuos pacientų dantis, bet gi jie niekada nesilaikys mano rekomendacijų, kiek jų nemokinčiau. Na žmogus toks yra: „aš tai nedarysiu, kaip ji sako. Ji čia meluoja“. Maištautojai esame.

– Paskutiniu metu nuoširdžiai studijuoji magiją, kad galėtum išburti sau naujutėlį Lamborghini automobilį. Bet lemiamu momentu kažkas susidėlioja ne taip ir tu pasijunti apsikeitusi vietomis su vienu iš savo katinų. Protas tavo likęs, o va kūnas – katino. Kaip elgsiesi? Pradėsi gaudyti peles? 

– Pasižiūrėjus į mano abi kates, mielai apsikeisčiau su jomis vietomis kad ir šią sekundę. Jos abi yra princesės. Jų tobulas gyvenimas. Pelių negaudyčiau, jos tokios mielos. Driežus geriau.

– Ir visai pabaigai – žemaitiška mįslė, juk telšiškė esi: „atlėkė be sparnų, nutūpė be šakų. Atėjo sena boba, suėdė be dantų“?

– Pala, pala, pakartok. Gal kokia saulė…

– Na, Monika, ne kas su žemaitiškom mįslėmis – sniegas, sako žemaičiai, nors ir aš nesuprantu kodėl.

Autorė: Kalbėjosi ir iš kalbos užrašė Saulė Ra
- Advertisement 4-
- Advertisment -

Naujausi

Naujausi komentarai