Toli, toli nuo Lietuvos, už jūrų marių devynių, mažytėje saloje, kurios krantus skalauja didžiojo Atlanto bangos, savo namus sukūrė didelė lietuvių šeima Casa Lituana.
Šventas Velykų sekmadienis atnešė stebuklą tos šeimos namams. Pripildę širdis džiugesio, o krepšius maisto, klegėdami šeimyniškiai rinkosi vietomis dar baltuojančios Teidės papėdėje kartu patirti Velykų džiaugsmą.
Slenkantys debesys tarsi užleido vietą saulės spinduliams ir lietuviškoms tradicijoms, šildančioms širdis ir žadančioms pavasario atgimimą.
Prie vaišėmis nukrautų stalų rinkosi šeimos nariai, dalindamiesi šypsenomis ir šiltomis akimirkomis. Suaugusieji stebėjo, kaip vaikai žaidžia slėpynes, o mažos jų galvytės nyksta tarp ištįsusių medžių ir kalvelių, ir atsiranda vėl, pilnos nekalto džiaugsmo.
Mažų vaikučių choras dainavo liaudiškas dainas, o jų balsai aidėjo tarp kalnų, lyg pažadėdami viltį ir džiaugsmą. Gražiausi margučiai, kiekvienas išskirtinis savo raštais ir spalvomis, puikavosi saulės nutvieksto stalo kvadrate ir laukė savo eilės būti apdovanotais dėmesiu.
Smalsioms mažų vaikų rankytėms ridenti margučius šlaitu tapo ne tik žaidimu, bet ir šeimos tradicija, kurioje kiekvienas pralaimėjimas buvo priimamas su šypsena, o pergalė – su džiugiu šūksniu. Susijaudinę tėvai dalijosi patarimais ir palaikymu, o vaikai, su kiekviena riedančia margučio akimirka, mokėsi svarbiausios pamokos – svarbu ne laimėti, svarbu dalyvauti.
O kai saulė dangų panoro dažyti raudoniu, kai šešėliai tapo ilgi, o plaučiai prisipildė tyro kalnų oro, šeimyniškiai išriedėjo namolio, kad po metų vėl susėsti prie bendro šeimos stalo šventinį Velykų sekmadienį.
Ši trumpa pasaka, nors ir paprasta, primena mums apie bendrystės ir šeimos svarbą, apie tradicijas, kurios mus vienija, ir apie šventes, kurios suteikia gyvenimui spalvų ir prasmės.
