Šitame beprotišku greičiu skriejančiame gyvenime dažnai užduodame sau klausimą, kur yra žmogaus gyvenimo prasmė: siekti įgyvendinti savo svajones ar siekti žinių ir išminties, pasiekti biologinį tobulumą gyventi ilgai ir sveikai ar daryti gera, mylėti ir mėgautis gyvenimu ar pasiekti dvasinį nušvitimą.
Ramūnas Karpuška atkreipė mano dėmesį daugybe video reportažų, nufilmuotų žydrame Tenerifės dangaus fone. Tačiau pasigilinusi sužinojau, kad skraidymas – ne vienintelė Ramūno aistra ir panorau susipažinti su šiuo žmogum. Į susitikimą jis atėjo su savo žmona Neringa ir sūnum Niku. Mažasis Karpuška iš karto užėmė vietą prie kito staliuko ir pasinėrė internetinėn erdvėn. Mes trise prakalbome apie vyresnįjį Karpušką.
– Ramūnai, papasakok, prašau, apie dabartinę savo veiklą.
– Visa pagrindinė mano veikla yra JAV. Pagrindiniai dalykai, ką darau – tai kuriu ar formuoju video marketingą, kuriu rinkodaros ar pardavimų video, skirtus pritraukti pirkėjus, pašalinti „nematymo“ zonas.
Šiandien dirbu su geriausiais pasaulyje marketingo specialistais ir kuriu jiems pardavimų video. Taip ir pats gaunu pačius naujausius metodus padidinti pardavimus internetu. Anksčiau septynis metus organizuodavau transliacijas internetu, kuriose dalindavausi formulėmis ir sėkmės principais su tautiečiais, kurie nori uždirbti iš savo mėgstamos veiklos ar tiesiog tapti gyvenime laimingesni. Dabar gi – atostogaujantiems lietuviams organizuoju skrydžius parasparniais, surfinimo pamokas. Tai buvo hobis, kurį paverčiau galimybe uždirbti, nes juk lydžiu žmones į pakilimo vietas, filmuoju, po to darau video filmukus apie jų skrydžius. Patikėk, tai užima nemažai laiko.
– Saule, aš esu paruošęs savo pasakojimą, tad, jei leisi, noriu pradėti nuo jo. Gimiau ir iki keturių metų gyvenau Alytuje. Iki penkiolikos metų – Jonavoje. Po to vėl grįžau į Alytų, o būdamas šešiolikos metų, aš išėjau iš tėvų ir pradėjau gyventi savarankišką gyvenimą.
(Išgirdusi Jonavos miesto pavadinimą ir prisiminusi, kiek apie Ramūno pasiekimus perskaičiau internete ir kiek įdomių žmonių kilo iš šio miesto, nevalia pagalvojau, kad gal juos, augusius šiame mieste, ten kokiomis specialiomis trąšomis patręšdavo).
Tęsdamas savo pasakojimą, Ramūnas prisipažįsta, kad lengva nebuvo. Iki devyniolikos metų gyveno depresijoje, puoselėdamas mintį nusižudyti. Ir tik priėjęs galutinį tašką, suprato, kad labiau nori gyventi.
– Čia kaip pasirengimas skrydžiui ar šuoliui su parašiutu: ilgai ruošiesi, svarstai, įsivaizduoji, kas galėtų nutikti ar nenutikti. Tačiau nusižudžius, jau nebebus visiškai nieko. Jokių istorijų. Nei gerų, nei blogų. Tas suvokimas privertė mane grįžti gyventi. Atsirado jėgų ištempti save ir atsisakyti tos minties, nes tai ne koks būdas ieškoti išeities iš tamsos, kurioje gyvenau. Panorau gyventi. Gerai gyventi. Tačiau ironiška tai, kad po kelių metų aš vėl atsidūriau toje pačioje situacijoje. Tik tada supratau, kad be noro, dar svarbu turėti savo strategiją to gero gyvenimo kūrybai. O aš gyvenau tik griovimo ir noro atkeršyti mintimis. To gero gyvenimo paieškose klaidžiojau tarp Lietuvos, Anglijos, Ispanijos. Atitarnavęs kariuomenėje, vėl grįžau į Angliją ir dirbau fabrike.
Ramūnas pasakojo, kad jam didelį įspūdį paliko pažiūrėtas filmas „Paslaptis“ („Secret“). Jis tarsi atsibudo. Išėjo iš darbo. Išsiskyrė su mergina, pritrūko pinigų. Pasiskolinęs automobilį, savaitę jame miegojo. Dar dirbdamas fabrike, vyras sumanė pabandyti gauti užsakymų, kurie jam patiktų, tai yra kurti video pristatymus, svetaines, taisyti kompiuterius. „Kartą guliu ir galvoju: negi to, ką moku daryti, niekam nereikia. Tada man šovė mintis ant lapo surašyti visus savo sugebėjimus ir padaryti apie 1500 kopijų. Jas išnešiojau po namus,”- prisimena Ramūnas. – Tada prasidėjo pokyčiai.
– Savo kūryba norėjau padėti kitiems, tačiau taip, kad ne tik mano klientai būtų patenkinti, bet ir pats gaučiau naudos, nebandydamas įtikti. Taip atsirado pirmasis užsakymas, po kurio išpildymo, mano gyvenimas įgavo kitą skonį. Tokia nuostabi istorija – vieną dieną esi alkanas žmogus, miegantis skolintame automobilyje, kitą dieną sutinki partnerį, kuris investuoja į tavo idėjas ir gebėjimus, ir gyvenimas apsiverčia.
Vyras prisimena, kad net trejetą metų ir jis pats atsidavė saviugdai. Dalį atlygio už atliktus darbus atsiimdavo pinigais, kitą dalį – galimybe lankytis mokymuose, saviugdos seminaruose.
– Giliausią įspūdį man paliko Tony Robbins mokymai, su kuriuo man pavyko tiesiogiai padirbėti. Šiandien jis jau milijardierius, savo aplinkoje jungiantis daugybę geriausių pasaulio koučingo specialistų. Mokiausi tai pas vieną, tai pas kitą specialistą. Mano darbus jie taip pat rekomendavo vieni kitiems. Atsirado vis daugiau pasitikėjimo savimi.
– O ar prisimeni pirmuosius savo skrydžius? Kaip jie atsirado?
– Tai visi panašūs dalykai prasideda, kai nugali savo baimes. Dešimt metų norėjau iššokti su parašiutu, bet vis bijojau. Neringa pirma iššoko, tik vėliau mane įkalbėjo. Panėrus pirmą kartą po vandeniu, tiesiog panikos priepuolis ištiko. Vėl padėjo mokymai, kuriuos paėmiau mainais už savo darbą. Aišku, baimė niekur nedingsta, bet išmokus ją valdyti, ji nutolsta ir netrukdo siekti tikslo. Šuolių su parašiutu licenciją gavau per tris dienas. Esu septynis šuolius per dieną daręs. O pirmasis savarankiškas skrydis su parasparniu buvo kurioziškas – aš nusileidau į kažkieno kiemą, ant tvoros, o mano parasparnis užkliuvo už laidų. Problema buvo tame, kad prieš skrydį su instruktoriumi nepatikrinome kėdutės. Po dešimties minučių kabėjimo ant nailoninių įrangos diržų, man taip kūną nuspaudė, kad jau pradėjo ir sąmonė tempti. Atstumus ore irgi labai sunku nustatyti. Instruktorius bandė iš toli mane vis nukreipti, bet – gavosi, kaip gavosi. Antras kartas jau buvo sėkmingesnis, – juokiasi Ramūnas. – Bet į kaktusus kartą buvau įstrigęs. Čia buvo liūdnesnės pasekmės, kol iš kūno visi spygliai pasišalino.
– O dabar skraidinate į Tenerifę atskridusius lietuvius turistus? Kaip jie susitvarko su emocijomis?
– Na taip, pagrinde lietuviai. Ypač šiais metais taip susiklostė. Šiemet jau apie septyniasdešimt žmonių buvo pakilę. Gal pats įspūdingiausias buvo motinos ir vaiko skrydis tandemu. Parasparnis kelia apie 230 kilogramų. Tai net su pilotu trise jie tiek svorio nesurinko.
– Apskritai, moterų skrenda daugiau, – antrina Ramūno žmona Neringa. – Jos apsimeta, kad bijo, bet priartėjus ribai, kai žengiami paskutiniai žingsniai, susikaupia. Gal kad yra pareigingesnės, klauso ką sako instruktorius. O daugelis vyrų neklauso, daro savo, nors skrenda pirmą kartą. Bet – taip – lietuviai yra tikrai drąsūs ir gerokai išlaidūs. Pramoga nėra pigi.
– Moterys gal labiau sąžiningos būna, kai bijo. O vyrai vis nori pasirodyti. Tai jiems viskas aišku, tai jiems nuobodu, – įspūdžiais toliau dalinasi Ramūnas. – O išlaidūs, matyt, dėl to, kad yra atostogose. Jei jau vieną pramogą sau leidai, tai labai didelė pagunda ir antrą paimti. Prieš skrydžius visuomet aptariame su žmonėmis daugybę smulkmenų: kad būtina būti pavalgius, kad bus lengvas galvos svaigimas dėl aukščio ir pakitusio slėgio, kad tikrai yra normalu bijoti.
– Sakykite, vis tik kodėl su šeima pasirinkote Tenerifę? Kaip tapote kanariečiais?
– Tenerifę pasirinkau aš, – nusijuokė Neringa. – Po labai ilgų svarstymų.
– Kone tris metus ją įkalbinėjau emigruoti,- pokalbį vėl perėmė Ramūnas. – Kartą atostogavome Zakynthos saloje Graikijoje. Apžiūrėję pakrantę, vieningai sutarėme, kad atėjo laikas ir mums kurtis prie žydro vandens. Tik vietą pasirinkti pavedžiau Neringai. Taip blaškydamiesi tarp Madeiros ir Tenerifės, pasirinkome pastarąją.
– Nes dar buvo svarbu gyventi Europos Sąjungoje. Tenerifėje buvome atostogavę, kai laukiausi. Ji mums buvo pažįstama. Be to, Ramūnui buvo svarbu ir mūsų sūnui parodyti kitokį gyvenimą, nei matė jis pats. Pats Ramūnas prie Baltijos jūros buvęs keturių metų, po to jau tik dvidešimt trijų. O mūsų sūnus, čia gyvendamas, dabar jau trimis kalbomis kalba. O dar nemažiau svarbu buvo – lietuvių bendruomenės buvimas, – užtvirtino Neringa.
– Ramūnai, ką tau reiškia gyventi „pilna koja“? Ar saloje galima taip gyventi?
– Atsakysiu trumpai, bent jau tokia mano gyvenimo filosofija: nesvarbu, kiek tu šiandien gali sau leisti, svarbu surikiuoti savo gyvenimą taip, kad tau pačiam būtų patogu gyventi. Pavyzdžiui, būčiau aš milijardieriumi, gyvenčiau ant vandenyno kranto, važinėčiau kiek geresniu motociklu, turėčiau savo skraidymo mokyklą. Bet ir dabar aš taip gyvenu, gal tik mažesne ano gyvenimo versija. Juk svarbu saulė, vandenynas, kalnai ir geras internetas, – juokiasi vyras. – Net ir ekstremaliems mano pomėgiams yra visos sąlygos ir nuostabus oras. Jei ne vienoje salos pusėje, tai kitoje rasi sau tinkamas sąlygas.
– Kaip sugyvenate su kanariečiais?
– Kad tie visi mūsų pažįstami kanariečiai tokie patys atvykėliai, kaip ir mes. Kadangi esu žmogus be „filtrų“, tai ir ieškau savo aplinkoje tokių žmonių, su kuriais būtų nenuobodu, įdomu bendrauti, kurie būtų šilti. Aišku, bendrystė atsiranda dėl bendrų pomėgių. Bendraudamas turiu suvokti, kuo man gali būti žmogus naudingas, ko galiu iš jo išmokti arba ko galiu išmokyti jį, ką galiu jam duoti. Man tai labai svarbu. Esu toks va – savanaudis, – prisipažįsta Ramūnas. – Labai gaila gaišti laiką kavos ar alaus pagėrimui.
– Tai, Ramūnai, taip suprantu, kad į tave galima ir reikia kreiptis tik tuo atveju, jei nori saugiai patirti visas įmanomas ekstremalias emocijas Tenerifėje, bet aš tau irgi paruošiau šį tą ekstremalaus – savo anketą. Taigi pirmas klausimas:
– Kodėl žmonės ieško atsakymo “kas aš esu”?
– Dėl to, kad gyvename šalia kitų ir esame įpratę sutilpti į rėmus. Žmonės stengiasi įtikti aplinkiniams ir pamiršta apie save, savo norus ir siekius. Gerai, jei vieną dieną atsimerki ir paklausi savęs “O kas aš esu?” ar „Ką aš čia veikiu?“.
– Viename interviu pasakojai, kad esi pardavinėjęs loterijos bilietus, tai ar įmanoma išlošti loterijoje?
– Įmanoma, apgavystės tikrai nėra. Bet kad pralošti didžiuosius prizus, reikia labai daug bilietų parduoti. Taip nustatyti algoritmai. Loterijų organizatoriai niekuomet neis į minusą.
– Irgi pasakojai, kad tarnaudamas kariuomenėje, mokei vadus internete ieškoti merginų. Tiesiog paklausiu, kurie tai metai buvo – tarp pirmo ir antro pasaulinių karų?
– Man buvo 21, tai gal 2003 metais. Internetą tik įvedė. Įrengė klasę, tuomet ir mokiau naudotis ieškok.lt. Aš tada irgi buvau merginų ieškojimo specialistas. Bet kompiuterius jiems jau anksčiau taisiau. Jie mane cepelinais vaišindavo. O man buvo naudinga, aš galėjau savo CV išsiuntinėti, o po kariuomenės iškart darbą jau gavau.
– “Deguonies deficitas visuomenėje iššaukia proto rūgimą“( M Pelivert). Ar nebus taip, kad dėl priverstinio kaukių nešiojimo, žmonių protas surūgs daug greičiau?
– Gali būti, bet aš ramus, mūsų sveikata Neringa rūpinasi, – pasijuokė Ramūnas.
– Ar išlaisvintum vilką, papuolusį į spąstus? Tiki, kad gyvūnai gali suprasti, kad mes norime juos išgelbėti?
– Taip, esu pacifistas. Apskritai, man gyvybė yra labai svarbi.
– Jei tave perkeltų keturis šimtus metų atgal, be drabužių, be daiktų, kaip tu įrodytum, kad esi iš ateities?
– Aš nieko neįrodinėčiau, o bandyčiau tuo pasinaudoti ir tapti vienu iš turtingiausių to amžiaus žmonių.
– Ar „košė galvoje“ yra maistas smegenims?
– Chaosas? – pasitikslino Ramūnas. – Ne.
– Ar visas savo vaikystės svajones jau esi įgyvendinęs?
– Taip ir kai greitai neatsiranda naujų svajonių, labai susikremtu – o kas toliau? Didžiausia vaikystės svajonė man buvo pamatyti vandenyną, nes net jūra man buvo tolokai.
– Ar būna gyvenime akimirkos, kai jautiesi esąs išrinktasis?
– Labai dažnai. Aš jau vaikystėje visiems sakiau, kad esu „pasaulio bamba“, tik jie nesuprasdavo, kad kalbu apie savo pasaulį ir esu jo bamba.
– Ar turi kokį nors savo mylimiausią anekdotą, kurį, reikalui esant pasakoji?
– Kad neturiu tokių paruoštų anekdotų. Stebiu aplinką, stebiu žmones ir iš karto pasakoju istorijas.
– 2017 metais tavo laimės receptas buvo –„nori ir eini tiesiai“. O koks 2021 metais?
– Eini tiesiai, pasišvilpaudamas, tik neįlipk į brudą.
– „Pati tikriausia būsena yra nebūtis“? (čia vėl tavo paties citata)
– Trumpai – nebūtis man kaip stiklainis, kokios formos ir koks pripildytas bebūtų, niekas netrukdo šviesai įeiti į vidų.
