28.3 C
Tenerife
Ketvirtadienis, 9 gruodžio, 2021
Reklama
PradžiaBūti kanariečiuKanarietiško gyvenimo taisyklės ir kryžiaus keliai

Kanarietiško gyvenimo taisyklės ir kryžiaus keliai

- Advertisement 3-

Vargu bau ar yra žmogus, kuriam nėra buvę taip, kad kilus norui, ką nors padaryti, išsikėlus tikslus, nutinka kas nors tokio, kas norus ir idėjas tarsi nubraukia? Arba jam kyla nenumatyti sunkumai, kurie tikslą padaro nebepasiekiamą? Kodėl vienas žmogus sugeba įgyvendinti savo svajones, kitam gi vis kas nors pakiša koją? 

          Karolina Klimavičienė yra tas žmogus, kuriam nepasiekiamų svajonių nėra. Trisdešimt trijų metų moters, trijų sūnų motinos vardas jau žinomas pasaulyje. Su Karolina mes susipažinome viename renginyje Santa Cruze, kai dar visa jų šeima buvo kanariečiais. Tąkart ji didžiavosi „Misis Canarias“ karūna. Prasidėjus pandemijai, jos šeima nusprendė grįžti į Lietuvą, o šiemet jie į Tenerifę atvyko ilgoms atostogoms. Jų metu mes ir susitikome.

         – Karolina, minėjai, kad gyvenimui ieškote geresnės vietos. Tai kur ta „geresnė vieta“?

         – Na, man ji ten, kur visad šviečia saulė, o vaikams ieškojau, kad viskas būtų civilizuota. Vyrui, matyt, irgi reikia civilizuotos vietos, – juokiasi Karolina. – Kanarai mums nepasirodė tokie jau civilizuoti. Dar mums su vyru labai svarbu, kad galėtumėme be vargo parodyti savo naujausią kūrinį. Dabar bandome projektą „Circus on Water“ (Cirkas ant vandens) parodyti Lietuvos žiūrovams. Bendraujame su keliomis savivaldybėmis, tačiau dėl pandemijos situacija labai neaiški. Žmonės nežino, kokie draudimai bus rytoj, po savaitės, po kelių mėnesių. 

          (Primenu, kad Klimavičių sukurtas projektas „Circus on Water” kategorijoje „Best Non Profit Event („Ne pelno siekiantis renginys“) buvo atrinktas tarp geriausių 2020 metų renginių. Dabar jis – tarp šešių pasaulio geriausių projektų minėtoje kategorijoje. Pernai šiose prestižinėse varžybose Italijoje dalyvavo 23 šalys, ir matyti lietuvių įmonės pavadinimą tarp tokių grandų kaip „Philips“, „Amway“, „Coca Cola“, „Worten“ , „Samsung“, „Budweiser“, „Channel Five“, „The Lego Group“, „Oriflame“, „Škoda“, manau, yra garbė visiems lietuviams).

          – Karolina, susitarėme, kad apie visus Tenerifėje praeitus kryžiaus kelius klosi      taip, kaip buvo. Tad nuo ko pradėsime?

          – Gal nuo paskutinės patirties. 2019 metų gruodžio pradžioje pasirašėme sutartį su vieno miestelio savivaldybe. Kalėdinės eglutės įžiebimui mes turėjome padaryti instaliaciją su dviračiais. Mini dviračius, o jie generuoja elektrą, kuria įžiebiamos girliandos. Kelis konteinerius įrangos iš Lietuvos atsivežėme. Tą savaitę toje salos pusėje labai lijo, bet gi mums jokios oro sąlygos nebaisios. Turėjome užsakymą, todėl dirbome ir per liūtį. Paskambino mums iš savivaldybės ir paprašė darbus nutraukti, šventė dėl lietaus nukeliama savaitei. Mes laukėme savaitę, o po savaitės miestelio meras pranešė, kad šventė atidedama neribotam laikui. Tačiau užtikrino, kad sutartis galioja, bus apmokėta. Deja,  vėliau gavome mero žinią, kad pinigų nėra, švenčių nėra, tad ir  apmokėjimo nebus. Teko kreiptis į advokatę. Dabar to miestelio meras kiekvieną mėnesį mums iš savo asmeninės sąskaitos sumoka po 200 eurų mūsų nuostoliams padengti. Kada jie bus padengti, vienas dievas težino…  Žinai, Saule, ketinu parašyti knygą – vadovą „Kaip išgyventi Tenerifėje“. Čia yra išgyvenimo taisyklės, jei jas žinai, tikrai yra šansų įsitvirtinti.

       – O tu jau žinai visas taisykles? – nustebusi klausiu Karolinos.

       – Bent jau, kaip susitarti ir dirbti su savivaldybėmis, manau, žinau. Mes atvažiavome gyventi į salą su viltimi realizuoti savo projektus. Jiems reikia gerų oro sąlygų.  Nemokėjome ispaniškai. Esame šviesaus gymio – akivaizdu esame atvykėliai. Aš apskritai blondinė. Praktiškai nei vienoje savivaldybėje nėra darbuotojų, mokančių kalbėti angliškai. Teko skubiai pramokti ispanų kalbos.  Reikalai internetu arba telefonu čia beveik netvarkomi. Kanariečiai vertina tik savus, o mano šviesūs plaukai ir netaisyklinga ispanų kalba kėlė daugiau kliūčių nei davė naudos. Norint kažką čia pasiekti, reikia turėti labai daug kantrybės. O mums, lietuviams, tai gali atrodyti kaip pažeminimas.

           Sykį, įtarusi, kad telefonu pasikalbėti apie projekto galimybes nepavyks, susitariu dėl susitikimo su vieno miestelio meru Lanzarotėje. Nuplaukiu  keltu į salą, išsinuomoju automobilį, sutartu laiku nuvažiuoju į meriją, tikiuosi, kad spėsiu viską sutvarkyti ir po kelių valandų tuo pačiu keltu galėsiu grįžti į Tenerifę. Laukiu prie kabineto dvi, tris valandas. Sekretorė vis prieina atsiprašyti. Darbo laikui einant į pabaigą, ji man pasakė, kad meras šiandien jau nebeateis. Nieko nepešusi tą dieną, apsigyvenu nakčiai viešbutyje, o ryte vėl važiuoju į meriją. O sekretorė man – „mero nebus visą savaitę“. Geriausia eiti iš anksto nesitarus – užklupti netyčia, tuomet yra galimybė pasikalbėti ir susitarti. 

          Karolina sako apėjusi beveik visas Kanarų savivaldybes, daugybę viešbučių. Iš pradžių dar kviesdavo vyrą važiuoti kartu, nes jis negalėjo patikėti jos pasakojimais. Įsitikinęs tikrove, atsisakė:„Važinėk viena, jei tau taip reikia tą projektą įgyvendinti“. Taigi vyras pasirinko tvarkyti visus techninius dalykus, atvežti visą reikalingą įrangą iš Lietuvos. O ji po truputį, apsišarvavusi didžiule kantrybe, beldėsi į duris. Moteris skaičiuoja, kad vėliau jiems pavyko Kanaruose padaryti virš šimto pasirodymų

Pavyzdžiui cirkui ant vandens reikia 10 000 kv elektros įvado. Tiek reikalauja vandens mašina – kaip daugiabučiui namui aprūpinti. Tai jie atvaro didžiulę gaisrininkų elektros mašiną. Ir apsaugą pastato, nes reikia laiko, kad viskas „susigulėtų“ griežtai tose pačiose vietose. Be to, pati vandens mašina kainuoja kaip geras butas. Ir laidus, ir vandens žarnas turėjome iš Lietuvos atsivežti, nes tokių, atrodo, smulkmenų čia neradome kur nusipirkti.

             Taigi taisyklės, kai turi gerą projektą ir nori jį parduoti Kanaruose, turi:

             nebūti blondinė, 

             mokėti taisyklingai kalbėti ispaniškai, 

             turėti pavardę „Gonzales“ ar bet kokią kitą ispanišką. Bet dar svarbu būti ne Gonzales iš Ispanijos, o Gonzales iš Kanarų. Tai du labai skirtingi dalykai. 

             nepasikliauti vienu žmogum: jei vienas tau atsakė, po savaitės tuo pačiu klausimu eik pas kitą, atsakymas gali  būti kitoks.

              Pradžioje mes viso to neturėjome, o  kai sistemą perpratome, renginiai pasipylė vienas po kito. Tačiau antrą kartą tuo pačiu „purvo“ keliu neičiau. Lengviau samdyti vietinius. Patiems buvo labai sunku. Daug žmonių mus įkalbinėjo nevežti vandens mašinos į salas, ji labai brangi. Salos labai vėjuotos, tad smulkučius vandens lašus vėjas išnešioja ir ekrano nėra. Bet aš labai tikėjau, užsispyriau ir padariau.

        – Karolina, jūsų projektas buvo įvertintas tarp pasaulio geriausiųjų. Pristatydami jį, jūs paminėdavote ir Tenerifės miestus, kuriuose šou jau buvo parodytas. Ar nors vienas tų miestų atstovas susisiekė su jumis pasidžiaugti, gal padėkoti, kad paminėjote jų miesto vardą?  

         – O ne, visi elgėsi taip, tarsi mūsų nebūtų. Nors visiems išsiuntėme žinutes ir padėkos laiškus elektroniniu paštu, kaip dabar jau covido saugumo protokolai reikalauja. Lietuvos spauda rodė labai daug dėmesio, o Kanaruose likome nepastebėti. Jie, esu tikra, net neskaito tų elektroninių laiškų. Esame labai skirtingi, mūsų tradicijos – skirtingos. Prisiminiau vieną įvykį iš grožio konkurso: vienai kandidatei renginio metu pasidarė bloga, ji nukrito. Kažkas užpylė ant jos truputį vandens. Atsigavusi, ji supyko, nes pas juos šalyje užpilti vandens ant žmogaus yra įžeidimas, kitur gi – bandymas atgaivinti žmogų. Man Tenerifė davė daug pamokų, viena iš jų – atsisakyti stereotipų.

          – Beje, papasakok, prašau apie tuos grožio konkursus, juk esi „Misis Kanarai 2018“.

            – Dalyvavau gal keturiolikoje grožio konkursų pasaulyje: Ukrainoje, Čekijoje, Vokietijoje, kelis kartus Kinijoje. Darau tai ne dėl apdovanojimų ir įvertinimų. Man – tai galimybė pamatyti kitas šalis ir pažinti žmones. „Misis Kanarai“ titulą gavau Kinijoje. Iš 150 dalyvių buvau atrinkta į šešetuką. Viena atstovė buvo atrinkta iš Europos (Tatjana Lavrinovič), viena – iš salų, dar viena – iš Afrikos. Šią pergalę skyriau mano įvaizdžio kūrėjai Jolantai Serbentaitei. 

            – Kaip reagavo į šį titulą Kanarai? Gal jis padėjo tau dirbant su „Circus on Water“? – klausiu.

           – Ne, niekaip. Nedariau tai dėl Kanarų ir nieko nesitikėjau.

          – Karolina, bet, prasidėjus pandemijai, su šeima grįžote į Lietuvą? 

           – Taip, artėjo vasara, vaikai buvo labai pasiilgę senelių ir šuns. Bet  namai mums -Tenerifė. Namo mes važiuojame į salą. Visi buvome labai pasiilgę. Nors, tiesą sakant, dar nežinome, kur gyvensime. Per metus sukūrėme dar keletą naujų projektų, todėl gyvensime ten, kur galėsime juos realizuoti. Gyvensime toje šalyje, kur būsime laisvi dirbti, kur yra gera sveikatos apsauga ir yra visuomenei dirbanti policija.

            – Papasakok apie savo kanarietišką laisvalaikį. Ką veikiate su šeima, kai nevykdote projektų, kai vaikai neina į mokyklą?

             – Matyt, kaip ir daugelis – nusipirkome džipą važinėti salos bekelėmis, išlandžiojome daugybę kampelių. Turėjome nedidelę valtį, visi plaukdavome į vandenyną. Aš pati labai mėgstu bėgimą. Pakylu aukščiau į kalnus ir ten po debesimis bėgu dešimt, dvylika ar daugiau kilometrų. Bėgu lėtai, kaip pensininkė, bet visada į kalną.

          Dar ilgai kalbėjomės su Karolina. Kanarietiškų istorijų jai tikrai užtektų visai knygai. Saulė ridenosi nuo vieno parke žydinčio medžio prie kito. Virš mūsų galvų ratus suko papūgos, prie Karolinos vienas po kito pribėgdavo emocijų pilni jos berniukai. Tačiau, kai po kiek laiko su mažyliu vežimėlyje privažiavo jos vyras Andrius, supratau, kad atėjo laikas anketos klausimams.

         – Taigi pirmas: ką keisčiausio esi mačiusi veikiant kanariečius?

         – Pastaruoju metu – besimaudančius vandenyne su kaukėmis.

         – Ar tau  pačiai įvyko kažkas paranormalaus Tenerifėje?

          – Nežinau. Gal tai, kad sakėme niekada nevesime vaikų į ispanišką mokyklą, bet vis tiek dabar jie mokosi ispaniškoje. O šiaip mes labai sistemingi. Labai lietuviški.

           – Didesnėje Europos dalyje nelaiminga yra mėnesio 13 diena, penktadienis, Kanaruose – 13 diena, antradienis , o tau, ar būna tokių dienų?

  – Tikrai ne, nereikia „delfių“ skaityti rytais ir dienos bus laimingos.

         – Tai esi labai pozityvus žmogus, Karolina?

         – Taip, labai. Pati sau problema, – juokiasi ji, – ir aplinkiniams problema. Kai visi aplink sako, kad neįmanoma, o aš galvoju priešingai, einu ir darau.

         – Kodėl žmonės taip mėgsta dainuoti duše?

         – Gera akustika. Aš irgi mėgstu dainuoti. Dainuoju lietuviškai, dažniausiai -vaikiškas dainas. Jau vienuolika metų – tik vaikiškos dainos, filmai. Seniai su vyru filmų suaugusiems nežiūrėjome. 

        – Kaip tu reaguoji, kai jaunutė pardavėja į tave kreipiasi „my niña“?

        – Pradžioje labai keistai žiūrėjau. Bet man pasisekė su ispanų kalbos mokytoja. Ji mane ne tik kalbos mokė, bet ir kanarietiškas tradicijas aiškino. Pavyzdžiui, Kanaruose yra matriarchatas. Aukštose pareigose dirba moterys, prie darželių vyrai stovi vaikus pasiimti. Moterys gauna didesnius atlyginimus. Namuose pirmame aukšte gyvena tėvai, kitame aukšte – vaikai. Jei išsikraustei iš to namo gyventi atskirai – esi blogas. Taip ir „niña“ yra kreipinys, jie visi taip kalba. 

       Dar mane nustebino jos pasakymas: „Žinai, mes nesinaudojame banko kortelėmis. Ir duodu tau ranką nukirsti, kad dar dvidešimt metų nesinaudosime. Mes niekuo nepasitikime. Elektroninių laiškų mes neskaitome. Va, žiūrėk, visame pasaulyje veikia internetinė „X“ parduotuvė. O vieninteliame Santa Cruze yra ofisas, kur žmonės eina užsisakyti prekes“. Auksinis jos patarimas buvo dėl valdininkų: jei jų nėra darbo vietoje, turi apeiti visas artimiausias kavines ir tikrai juos ten rasi, gurkšnojančius kavą su draugais ar kolegomis. Pati šia taisykle po to ir naudojausi. Užeidavau į barą ir klausdavau, kur yra alcalde, – juokiasi Karolina. – Arba, nueidavau į banko skyrių paklausti, kur yra meras. Skyriaus darbuotoja paskambina kažkam, kas jai pasako, kur jis galėtų būti šiuo metu ir mielai papasakoja, kaip ten nueiti. O būdavo atvejų, kai uždarydavo tą skyrių ir tiesiog mane palydėdavo iki tos kavinės, kur ir rasdavome merą. Saule, įsivaizduok tokią situaciją Lietuvoje.  Ir kaip gali neprasimušti? Prasimuši štai tokiais būdais. Svarbiausia laikytis taisyklių, pasikartosiu. Pamatysi, ateity čia bus vien sėkmingos lietuviškų įmonių istorijos.

– Karolina, kai salose dirbs vien sėkmingos lietuviškos įmonės, ar kanariečiai pasikeis?            

– Nereikia, kad pasikeistų kanariečiai, reikia „pakeisti“ lietuviškas galvas, suformuoti kitokį požiūrį į tam tikrus dalykus ir procesus, vykstančius salose. 

Autorė: Kalbėjosi ir iš kalbos užrašė Saulė Ra
- Advertisement 4-
- Advertisment -

Naujausi

Naujausi komentarai