Tenerifės ugniagesiai jau daugiau nei du mėnesius kovoja su nesiliaujančiu gaisru salos miškuose. Nuo rugpjūčio 15 d. įsiplieskęs siautulingas gaisras apėmė daugiau kaip 14 000 hektarų plotą, o jo plotas siekia 90 kilometrų perimetrą 12 savivaldybių. Nors beveik prieš mėnesį valdžios institucijos trumpam buvo paskelbusios, kad jis „techniškai kontroliuojamas”, dėl neseniai vėl suaktyvėjusio gaisro, kurį pakurstė kaitri temperatūra ir gūsingas vėjas, gaisro pavojaus lygis vėl tapo 2.
Praėjusią savaitę atsargumo sumetimais buvo evakuota apie 3 200 gyventojų, o aukštesnėse Santa Ūrsulos vietovėse sudegė vienas namas. Tenerifės kabineto pirmininkė Rosa Dávila patvirtino, kad perkeltajai šeimai suteiktas laikinas būstas ir patenkinti pagrindiniai jos poreikiai, įskaitant vaiko nuvežimą į vietos mokyklą. Bendradarbiaujant Kanarų salų vyriausybei ir vietos valdžios institucijoms, nukentėjusiai šeimai siekiama užtikrinti ilgalaikį nuomojamą būstą.
Ateinančiomis dienomis meteorologinės sąlygos turėtų pasikeisti, todėl, siekiant kovoti su galimais vėjo sukeltais gaisro židiniais, ištekliai ir pastangos išliko dabartinio lygio. Specialiajame Kanarų salų civilinės saugos ir ekstremaliųjų situacijų likvidavimo miško gaisrų atveju plane (INFOCA) pabrėžiama, kad dėl nepastovaus, gūsingo vėjo, ypač atslūgus karščio bangai, išlieka atsinaujinimo pavojus.
Gesinimo komandos susidūrė su neįprastu iššūkiu – „požeminiu gaisru”. Šį požeminį gaisrą sunkina aukšta temperatūra, maža drėgmė ir vyraujantys vėjai, kurie nuo spalio pradžios buvo būdingi Tenerifės aplinkos sąlygoms.
Yra trys pagrindiniai būdai, kuriais gaisras gali plisti ir progresuoti:
– lajos gaisras, plintantis tarp arti vienas kito esančių medžių;
– paviršinis gaisras, plintantis virš žemės, kurstomas pušų spyglių, lapų, žolės, krūmų ar nukritusios medienos;
– požeminis gaisras, kurį sunkiausia aptikti, nes jo metu dega šaknys ir kitos organinės medžiagos, esančios po žeme.
Pastarojo tipo gaisras dėl deguonies trūkumo sukelia minimalias liepsnas. Jis lieka paslėptas po žemės paviršiumi, nes podirvio ugnis nėra visiškai hermetiška.
Paviršinis gaisras, radęs kanalą per medžio kelmą, gali šliaužti po žeme per medžių šaknis. Miškininkystės ekspertai nurodė, kad šio tipo gaisrai yra neįtikėtinai nenuspėjami, todėl gesinimo operacijos metu sunku tiksliai nustatyti požeminio degimo vietas.
Valdžios institucijos pabrėžia, kad svarbu laikytis įvažiavimo į gaisro paveiktas zonas apribojimų, kad būtų palengvintas avarinių transporto priemonių judėjimas ir užkirstas kelias naujiems gaisro židiniams. Be to, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir dar labiau apriboti gaisro plitimą, sugriežtinti naudojimosi miško takais apribojimai ir uždrausta naudoti atvirą ugnį poilsio tikslais.
