Būsto sektorius, kaip ir kiti su turizmu glaudžiai susiję sektoriai, pavyzdžiui, svetingumo, susiduria su sunkumais ieškodami darbuotojų, todėl darbuotojų sąrašai yra nepilni. Ironiška, bet ne visi pietų regione gali sau leisti dirbti, turint omenyje, kad kelios laisvos nuomos kainos viršija 700 ar 800 eurų per mėnesį. Be to, trūksta bendrų gyvenamųjų patalpų. Dėl to padaugėjo neteisėtų valstybinės ir privačios žemės užėmimų, todėl atsirado du reiškiniai: lūšnynai ir su turizmo pramone susijusios palapinės bei kemperiai.
Neteisėti užėmimai, ypač Aronos ir Adechės savivaldybėse, buvo nustatyti penkiose vietose: pakrantės teritorijose tarp El Puertito ir Playa Paraíso Kosta Adechėje, Troya raguvoje prie dviejų savivaldybių sienos, El Rincón de Los Cristianos ir El Mojón dalinio plano žemėje Los Cristianose.
„Jau daug metų skambiname pavojaus varpais dėl būsto prieinamumo problemų ir benamystės Tenerifėje, ypač pietuose”, – sako José Antonio Díez Dávila, „Caritas Diocesana de Tenerife” mobiliųjų gatvės pagalbos padalinių (UMAC) koordinatorius. Jis pabrėžia, kad dabar ši problema peržengia socialinės atskirties ribas ir paliečia asmenis, kurie nėra atsidūrę socialinės atskirties situacijoje.
Akivaizdi tam tikrų vietovių atskirtis, kur žmonės ne tik užima privačią žemę, bet ir apsigyvena netinkamomis gyvenimo sąlygomis pastatytose vietose, pavyzdžiui, El Rincón de Los Cristianos vietovėje. Ten privačioje žemėje galima rasti įvairių statinių ir daugybę palapinių kemperių, dėl kurių savininkai inicijuoja teisminius procesus, siekdami susigrąžinti kontrolę.
Miguelis Villarroya, viešbučių tinklo „Spring Hoteles”, turinčio viešbučių Los Cristianos ir Playa de las Américas, generalinis direktorius, pabrėžia, kad vietos valdžios institucijos turi panaikinti biurokratinius procesus ir palengvinti investicijas tokiose vietovėse kaip El Rincón. Jis pabrėžia, kad dabartinė situacija kenkia vietovės, kaip turistų lankomos vietos, įvaizdžiui ir lankytojų suvokiamam saugumui. „Turėjome iškeldinti mums priklausančius sklypus toje vietovėje. Trys iš penkių yra užimti. Neseniai buvau viename iš jų, o ten jau buvo įsikūrusi penkiolikos ar dvidešimties lūšnelių bendruomenė”, – aiškina Villarroya.
Situacija apima ne tik matomą benamystę, nes anksčiau paskelbti Caritas duomenys rodo, kad pagrindinėse pietinėse savivaldybėse benamių yra 771 žmogus, daugiausia jų yra Aronoje (441), Adechėje (166) ir Granadilla de Abona (128). Tačiau paslėpta tikrovė paliečia iki 14 % gyventojų, neturinčių būsto, bet turinčių darbo sutartis.
Šiam segmentui priklauso žmonės, kurie, nors ir turi darbą, gyvena mikroautobusuose, dalį savo pajamų panaudodami šioms transporto priemonėms įsigyti, kad galėtų patenkinti būtiniausius gyvenimo poreikius. Kai kurie net nusprendžia atsisakyti kvalifikuoto darbo pietuose dėl būsto problemų, kaip rodo atvejis, kai su Caritas dirbantis asmuo, netekęs nuomos, turėjo palikti darbą ir rasti prieglobstį garaže.
Caritas koordinatorė pabrėžia neoliberalaus reguliavimo panaikinimo nuo 1990-ųjų poveikį, dėl kurio nebuvo planuojamas įperkamas ar socialinis būstas, o buvo leidžiama turistų nuoma. Tokia tendencija pastebima visoje Europoje, ir ji paveikė net tokias šalis kaip Nyderlandai, turinčias nemažą valstybinių būstų fondą. Europos Sąjunga spaudžia Ispaniją pastatyti daugiau kaip milijoną būstų.
Tokia padėtis susiklostė didėjant turizmui ir gerovei regione, tačiau Kanarų salų konvergencijai ir gyventojų pajamoms atitinkamai negerėjant.
Nepaisant didėjančio turistų skaičiaus, skatinančio ekonomikos augimą, pajamos vienam gyventojui Kanarų salose sumažėjo nuo 98 % Ispanijos vidurkio 2000 m. iki 72 % po dviejų dešimtmečių, o tai rodo tūkstančių gyventojų gyvenimo lygio skirtumus.
undefined
