– Gavau darbo pasiūlymą iš bičiulio, – mūsų pokalbį pradėjo Evaldas Meškelė, -ir nutariau jam pora mėnesių padėti.
Šiuo metu, kai jūs skaitysite kanarietišką Raimondos ir Evaldo istoriją, jis kažkam čirškins mėsainį. Tas kažkas kantriai lauks, mindamas nuo vienos kojos ant kitos, godžiai rydamas seiles, o alkį užgerdamas šaltu gazuotu vandeniu, kuris vienintelis čia saloje malšina troškulį.
Šią gražią porą sutikau viename iš bibliotekos renginių. Jauni, gražūs, visuomet su šypsena. Tapo smalsu, kaip ir kada jie tapo kanariečiais, kaip jiems sekasi kurtis saloje.
– Taip sutapo, kad mes čia praleidome pandeminį laikotarpį. Devynis mėnesius pagyvenome, – į pokalbį įsitraukė ir Raimonda. – Turėjau svajonę pagyventi šioje saloje, nes nuo pirmo apsilankymo čia, įsimylėjau ją. Žinoma, neužtenka vien tik norėti. Turėjome apsirūpinti pragyvenimo lėšomis, pasirūpinti mokykla vaikams. Tad atsakingai planavome ir tam ruošėmės. Tiesa, gerą pusmetį įkalbinėjau vyrą mesti darbą ir leistis į šią avantiūrą. Sutikęs, manau nesigailėjo. Tada atėjo pandemija, bet savo plano keisti nebenorėjome, taip atsidūrėme čia ilgesniam laikui. Tą periodą gyvenome atostogų ritmu: vaikus nuvežame į mokyklą, o patys tyrinėjame salą.
Vykdama salon, labai tikėjausi, kad laikas čia bėga lėčiau. Deja ne. Laikas bėgo labai greitai, santaupos po truputį tirpo, tikslaus plano, kaip toliau gyventi, nebuvo. Palikom viską Visatai.
Grįžti į Lietuvą neskubėjome, bet gavau kvietimą iš savo buvusios darbovietės sugrįžti. Žinoma buvo malonu ir tai teikė saugumą, kai žinai, kad esi laukiama, vertinama, kai žinai, kur grįžti.
Evaldas jau dirbo Lietuvoje nuotoliniu būdu. Jį, dar būnant čia, susirado viena Lietuvos kompanija. Taip vėl atsiradome Lietuvoje.
– Žinai, Saule, mes dažnai bijome daryti tokias pertraukas, tokius sprendimus, nes nežinome, o kaip bus grįžus, ar mūsų kas nors ten lauks, ar rasime kaip save realizuoti, uždirbti, išlaikyti šeimą. Mūsų pavyzdys parodė, kad tikrai taip, verta surizikuoti, – džiūgauja moteris. – Tyliai buvau sau davusi žodį grįžti į salą penkių metų bėgyje. Ir nors viskas ėjosi puikiai Lietuvoje, aplinkybės susiklostė Tenerifės naudai daug greičiau. Todėl ir grįžome po nepilnų dviejų.
– Ir, grįžę čia, judu įninkate į restoranų verslą? – klausiu.
– Atvykome gerai nusiteikę ir tokiomis atviromis širdimis. Nusiteikę investuoti į verslą ar savąjį kurti. Taip ir įtraukė mus vienas žmogus. Jis pasiūlė mums tapti verslo partneriais, kartu atidaryti kavinę. Idėja mums buvo priimtina, Evaldas labai mėgsta ir moka gaminti. Sukirtome rankomis.
– Kūryba buvo puikus laikotarpis, – prisimena Evaldas. – Kaip ant sparnų skraidai. Remontas, įranga. Pradžioje sekėsi puikiai. Kol vieną dieną mūsų partneriui nesibaigė pinigai. Gerai, kad dokumentus dėl pinigų pasirašėme. Nors apgaulės ir dokumentuose buvo, tačiau kavinę užbaigėme įrengti jau mūsų pinigais.
– O tada, kavinei pradėjus dirbti, prasidėjo trintis tarp mūsų. Partneris kroatas uždraudė man lankytis kavinėje. Lyg tarp kitko papasakodavo istorijas apie dingusius saloje vaikus, – prisipažįsta Raimonda. –Mačiau, kad pinigus deda ne į kasą, o tiesiai į kišenę. Mums tai netiko. Supratome, kad su tuo žmogum mums nepakeliui. Po mėnesio kreipėmės pagalbos į advokatą.
– Visi žmonės, kuriuos mes sutikome saloje, visi 99,99 procentų yra nuostabūs. Ir va vienas šaukštas deguto, jis taip gadina medų. Laikome šią patirtį pamoka. Sala mus pasitiko gerai supurtydama, bet kaip sako, ji pasilieka stipriausius. Tikimės, kad mes esame tarp stipriųjų.
– Patirtis tikrai ne iš maloniųjų, juolab, kad net gąsdinimus teko patirti, bet tačiau grįžkime dar kartą prie jūsų kelionės į Tenerifę. Jūs atvažiavote ne vieni, turite paauglius vaikus. Kaip pavyko juos įkalbėti „antram kartui“?
– Antrą kartą ir su jais buvo ženkliai sunkiau. Nors jie prisiminė, kaip jiems buvo gera saloje, tačiau, pavyzdžiui, paauglį sūnų atskyrėme nuo pirmosios meilės Lietuvoje.
– O, dievai?!
– Taip, mums patiems tuo metu drugeliai iš naujo pradėjo skraidyti pilve, – prisipažįsta Raimonda. – Organizavome slaptus pasimatymus, sūnaus keliones į Lietuvą ir mergaitės į salą. Viskas buvo taip gražu. Deja, atstumas ir laikas savo padarė. Iš kitos pusės, turėjome įvykdyti kelis vaikų reikalavimus: sūnus, grįžęs gyventi į salą, būtinai norėjo surfinti, dukra – užsiimti žirgų sportu. Ir svarbiausia – lankyti ne ispanišką mokyklą. Šias sąlygas mes tikrai išpildėme.
– Vaikai auga labai greitai, tik tu sensti. Tik per juos pamatai, kaip tu sensti, bet vėl gali atgaivinti tuos šiltus jausmus, nes rutina mus vis tiek ištaško, – savo jausmais dalinasi Evaldas. – Sūnaus meilės istorija sutapo su mūsų keturiasdešimtmečiais. Užsiėmę jo reikalais, išvengėme savo krizių. Ir motociklo neteko pirkti, – juokiasi.
Tęsiantis pokalbiui, Raimonda prisipažįsta, kad visada siekė profesinio augimo, nebijojo iššūkių. Todėl, pasitaikius progai, su viena lietuve atidarė nekilnojamo turto agentūrą, juolab kad Lietuvoje turėjo pakankamai patirties nekilnojamojo turto srityje.
– Matyt tiesa, kad reikia išlaukti tinkamo laiko, tinkamo žmogaus, tinkamos vietos. O tada pasikliauti intuicija. Tačiau tai nereiškia, kad galima nieko nedaryti tik laukti. Iki čia, kur esu dabar, mane atvedė mano sėkmės ir nesėkmės. O juk visa tai praturtina. Patirtis yra neįkainojama.
– O kaip su ispanų kalba? Kaip dažnai ją vartojate?
– Dažniausiai bendratimi ir esamuoju laiku, bet stengiamės kalbėti ispaniškai. Jau ir bankuose išeina pasibarti, autoservise paaiškinti problemą ar ligoninėje, – sako Raimonda, – nes, mūsų nuomonė, jeigu tu atvyksti gyventi į kitą šalį, iš pagarbos jai turi stengtis išmokti jos kalbą
– O kai vos ne dvigubai jaunesnis vyrukas parduotuvėje pavadina mi niña, kaip reaguojate?
– Man maloniau „mi amor“, – juokiasi Evaldas.
– Kai jam kuri nors padavėja tą pasako, man nepatinka, – jam atkerta Raimonda. – Na, visumoje fainas jausmas tą girdėti. O per mūsų šiaurietišką prizmę perleidus ir, jeigu išvertus į lietuvių kalbą, mes kažkokį panašų žodį irgi naudojame. Bet mes naudojame bendraujant su artimu žmogumi. Pardavėja parduotuvėje Lietuvoje mums taip niekada nepasakys. Reikės grįžus padaryti eksperimentą, pačiai pardavėjai pasakyti „ačiū, mano meile“. Bus įdomu jos reakcija.
– Į daug dalykų dar reaguojame šiaurietiškai įtartinai: kai kaimynas paklausia „Que tal?“ Jam juk tikrai nerūpi, kaip aš iš tikrųjų esu. Kita vertus, mes rašydami laišką, taip pat rašome „labas, kaip sekasi“. Nors tikrai ne visada tikiesi sulaukti atsakymo. Tik po to rašome esmę. Tiesiog taip įprasta, mandagu.
-Esu intravertė, dažnai po susitikimų, po sandorių man reikia laiko surinkti save, nusiraminti. O čia dar tokios familiarios vietinių manieros: apsikabinti, pakštelti į abu žandus. Kartais norisi to išvengti, bet nesinori pasirodyti nemandagia, nes o jeigu tai pakenks sandoriams, o jei ne taip mane supras. Žodžiu, tikrai reikia daug dalykų įsivertinti. Tai yra tiesiog jų paveldas ir jei noriu gyventi čia, žinau, kad turiu pritapti.
– Gerai, sako kad Tenerifė yra tūkstančio įspūdžių sala. Kiek jau jų patyrėte? Apart ganėtinai familiarių bučinių į žandus?
– Manau, kad nedaug, nes čia tikrai yra ką žiūrėti. Labiausiai įsiminė vienas kovido metais. Vaikus išleidome į mokyklą, o patys atvažiavome iki Teno miestelio, šalia švyturio. Iki paties švyturio nuvažiavome išsinuomotais dviračiais. Dabar jau, berods, nėra tos paslaugos, bet toji mūsų kelionė „Greitų ir įsiutusių“ trasa tikrai buvo nepakartojama.
– Pamečiau ten auskarą, turiu būtinai grįžti, – pasiguodė moteris. – Dar labai patiko žygis į vandens siurblinę šiaurėje, o parkas La Orotavoje, jo kerinti istorija, paslaptingi masonų ženklai – nežinia kiek kartų gali ten vaikščioti ir studijuoti. Žygiavimo takų čia yra N plius K. Iš šimto procentų, mes kol kas gal tik trisdešimt procentų įspūdžių tepatyrėme. Kai kiti sako „prabuvau mėnesį ir jau viską žinau“- nieko panašaus.
– O aš noriu vienas į Teidę užkilti. Naktį. Su grupe naktį kilau, viskas OK, bet supratau, kad noriu vienas.
– Bet kodėl dažnai žmonės, atvykę gyventi į salą, po pusės metų pradeda skųstis, kad nėra parkų, nėra koncertų, nėra kultūros apskritai, nėra metų laikų, karšta ir taip toliau?
– Tai kad viskas yra ir metų laikai yra. Ir žiūrėk, šiemet migdolai žydėjo ir sniego viršūnėse buvo. Dar nebuvome jokiame teatre arba spektaklyje, bet reikia geriau ispaniškai pramokti.
– Tai palinkėsiu greičiau pramokti ispanų ir apsilankyti toje nesuskaitomoje gausybėje kultūrinių renginių, o dabar pereiname prie anketos.
Kuris iš Jūsų atsakys, gal abudu atsakysite, ar kada nors jautėte, kad trūksta žmogaus, kurio niekada nesat sutikę?
– Niekada nesusimąsčiau apie tai. Aš galvoju, kad kiekvienas mano sutiktas žmogus, turi kažkokią savybę, kuri mane papildo ir iš kiekvieno žmogaus aš kažko išmokstu ar „pasiimu“ kokį patarimą, frazę, pasakytą mintį. Tad atsakant į klausimą, nejaučiu, kad tokio žmogaus man trūksta, nes matyt iš visų žmonių, kurie mane supa, po truputį surenku tą vieną, apie kurį klausiate. Ar atsakiau?
– Lai skaitytojas nusprendžia, – sakau ir tęsiu: Japonai žodžių junginį „jis moka gyventi“ supranta savaip. Jiems mokantis gyventi žmogus mato gyvenimo džiaugsmus ten, kur kiti juos praleidžia. Kur jūs matote gyvenimo džiaugsmus? Ar mokate gyventi ir kaip mokate gyventi?
-Na, mano džiaugsmas, vienintelė ir didžiausia vertybė yra šeima. Nors kartais elgiuosi priešingai, užsisėdžiu darbe, nesvarbu, kad vaikai gal nevalgę. Gerai, vyras mėgsta gaminti, – atvirauja moteris. – Evaldas kiekvieną kartą kviečia mane ateiti pažiūrėti į mėnulį. Mane žavi, kad jis moka grožėtis tokiais dalykais.
– O aš pats, žinokite, nenustygstu vietoje. Klausantis Raimondos, atrodo, kad aš atsisėdu ir medituoju. Ne. Aš pamačiau, užfiksavau ir toliau bėgu. Kitų nuotykių ieškoti. Su šunim išeiname ir jisai kažkur tai varo, bėga. Ir toks jausmas, kad pas jį – visi nuotykiai už kampo. Man irgi kažkas panašiai. Kaskart vis primename sau sustoti. Pavyzdžiui, kai atvežame dukrą į užsiėmimus į žirgyną, stovime dulkėse, bent keletą valandų su malonumu stebime dukrą, kitus vaikus.
– Ir tas laikas toks brangus ir gražus. Būti čia ir dabar. Turiu vieną vietą, – pritaria moteris,- kur ateinu pastebėti vėžių, nurimti, pasikrauti, pasigrožėti bangų šokiu. Mane žavi, kaip jie (vėžiai) tokie maži, išsilaiko taškomi didingo vandenyno bangų. Kartais mums trūksta tokios stiprybės.
– Žmonės žiūri į žvaigždes naktiniame danguje, svajoja jas pasiekti, tikisi kažkokių stebuklų ir tuo pačiu pamiršta, kad saulė irgi yra žvaigždė. Ir mes dideliu greičiu sukomės kažkur visatoje aplink ją. Stebuklas, tiesa? Ar turite kažkokių stebuklingų pavyzdžių įprastuose žemiškuose dalykuose?
– Neseniai „foodtruck‘e“ turėjau gaminti šimtą burgerio paplotėlių iš mėsos. Kažkur ties trisdešimtuoju supratau, kad visai smagiai medituoju, gamindamas juos. Nes arba tu gali nervuotis, galvoti, kaip čia neįdomu, tuomet paplotėliai bus visi kreivi, energetiškai negeri, arba atsipalaiduoti ir jausti malonumą iš savo darbo. Taip, mes vis skubame, lekiame, lenktyniaujame. Bet būtent čia, saloje, širdis apsąla nuo saulėtekių ir saulėlydžių, kai stabteli į juos pažiūrėti. Jokia fotografija to neperduos. Reikia sustoti ir pamatyti tai pačiam.
– Vakar apie tai galvojau gal kiek filosofiškai, kad esu be proto dėkinga, jog turiu akis ir kad tos mano akys gali matyti kalnus, vandenyną ir visą grožį aplink. Galvoju, kažin kas būtų blogiau: prarasti akis ar klausą? Tikiuosi niekas neišgirs ir aš viską turėsiu, bet, ko gero, jeigu reikėtų atsisakyti, atsisakyčiau klausos, nors esu baigusi muzikos mokyklą ir man labai svarbi muzika gyvenime, garsai ir panašiai, bet akys, kuriomis aš galiu matyti visą šitą grožį, tikrai yra stebuklas.
– Ką geriausiai kiekvienas iš jūsų mokate tuo atveju, jeigu man reikėtų gauti kažkokį patarimą?
– Oho, čia dabar reikia parduoti save, ne?- juokiasi Evaldas. – Jei reikėtų banketo su geru maistu, galiu padėti.
– O aš galvoju, kad moku išklausyti ir išgirsti.
– Jei galėtumėte pamatyti ateitį, ką norėtumėte pamatyti?
– Savo vaikus. Sūnų Rojų įsivaizduoju su kostiumu. Gal jis bus architektas. O dukrą Odrę matau iš nugaros. Ilgais plaukais, tapančią menininkę. Labai būtų įdomu, kaip mano vaikams sekasi, aš norėčiau, kad jie būtų laimingi žmonės. Ne gražūs, turtingi, o laimingi.
– Visai faina būtų, pavyzdžiui, sužinoti, kokie kamuoliukai iškris teleloto, – juokauja vyras.
– Ir paskutinis klausimas: Jei galėtumėte pasiversti nematomu žmogumi, kaip pasinaudotume ta galia?
– Tokiu atveju, ko gero norėčiau būti savo vaikų gyvenimo kelio palydovu, kad surinkčiau akmenukus jiems nuo kelio. Suprantu, kad visi turi praeiti savo gyvenimą, surinkti savo patirtis ir savo klaidas, bet mamos instinktas yra stipriau, – mūsų pokalbį užbaigė Raimonda.
