„Noriu gyventi su žmonėmis, kurie yra labai žmogiški. Žmonės, kurie gali juoktis iš savo klaidų, kurie pasiekę savo sėkmes ir išgyvenę nesėkmes. Žmonės, kurie supranta savo pašaukimą ir nesislepia nuo savo pareigų. Tie, kurie gina žmogaus orumą ir tik nori būti tiesos, teisingumo ir teisumo pusėje. Štai dėl ko verta gyventi. Noriu apsupti save žmonėmis, kurie žino, kaip paliesti kitų širdis. Žmonės, kurie per sunkius gyvenimo smūgius išmoko augti ir išlaikė švelnius savo sielos prisilietimus. Taip, aš skubu, skubu gyventi su tuo intensyvumu, kurį gali duoti tik branda.“
Tai Brazilijos poeto, menininko, kritiko Mário de Andrade žodžiai. Ar teisingai šiuos žodžius parinkau savo pašnekovui apibūdinti, spręsti jums.
– Alkai, prisistatykite, prašau. Iš to ką perskaičiau: verslininkas, keliautojas, visuomenininkas, renginių organizatorius, patriotas. Kaip jūs pats save matote?
– Dabar veiklų turiu daug, bet paskutiniu metu daugiausiai savo laiko skiriu patriotinių projektų iniciatyvoms. Esu visuomenininkas ir keliautojas, keliautojas, keliautojas, – prisistato žinomas Lietuvoje žmogus Alkas Paltarokas. – O svarbiausia – esu patriotas.
– Kadangi pats įvardinate save patriotu, tai ką reiškia pačiam būti patriotu?
– Mano manymu patriotas, tai žmogus, kuris, mylėdamas savo tėvynę, kur bebūtų pasaulyje, dirba jos naudai ir visą laiką širdyje nešioja Vytį ir trispalvę.
– Tik tiek tereikia?
-Dar darbas, bet tai yra kiekvieno žmogaus sprendimas būti naudingu savo valstybei pagal gebėjimus ir profesionalumą. Manau, kad kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau prisimena savo šaknis ir rūpinasi jomis kaip sugeba. Vieni tai daro tyliai, kiti atvirkščiai. Kadangi mano veikla yra vieša ir visuomeninė, dažniausiai dirbu ne vienas, o su komanda ar kokia žmonių grupe, arba su tam tikrų žmonių sluoksniu, ar su verslu, ar su akademine bendruomene, arba su sportininkais, ar keliautojais. Inicijuodamas bet kokį projektą, tu turi dirbti komandoje, kad pasiektum kuo didesnį rezultatą, kaip ir bet kokioje veikloje, nes vienam yra labai sunku. O kitą sykį, darant tam tikrus patriotinius projektus, reikia, kad į juos įsijungtų kuo daugiau žmonių. Kas man yra pasisekę per paskutinį penkmetį, tai partizaniniai žygiai, kuriuos aš nuolatos komunikuodavau, darydavau pačiais įdomiausiais ir moderniausiais formatais ir tai tapo masiniu reiškiniu Lietuvoje. Šiuo metu, manau, tai vienas iš tų patriotinių pasiekimų, kuris jau tapo gražia tradicija.
-Norėčiau daugiau apie tai išgirsti.
– Partizaniniai žygiai yra sportiška, istorinė, krašto pažinimo edukacinė veikla, kuri tapo masiniu reiškiniu Lietuvoje ir juose dalyvauja tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus, tiek senjorai, tiek užsienio piliečiai, specialiai atvykstantys į Lietuvą į šiuos žygius. Visame pasaulyje pati žygių kultūra yra labai išvystyta ir, sakykime, didžiulį impulsą jai davė pandemija, karantinas. Tuomet visi gavome tarsi elektrošoką. Visa civilizacija supratome, kad būvimas lauke ir gamtoje yra sveika ir naudinga žmogui.
Kai sustojo visas judėjimas pasaulyje, žmonės suprato, kad pats vaikščiojimas tai yra pirmas vaistas nuo daugelio negalavimų ir netgi pats Hipokratas yra pasakęs, kad geriausia medicina žmogui yra ėjimas. Aš visuomet mėgstu kartoti, kad mes vaistams arba medicinai išleidžiame milijardus lėšų. Žmonės, tik sunegalavę, ieško kažkokios tabletės, papildų, bėga receptų pas daktarus, o iš tikrųjų receptas guli kiekvienam žmogui po kojomis.
– Guli po kojomis? Tai jūs galėjote Lietuvoje vaikščioti, o mums čia negalima buvo iš namų kojos iškelti.
– Aš Kipre gyvenau tuo periodu. Buvo galima kelias valandas būti lauke. Kiekviena valstybė turėjo tam tikrus ribojimus. Bet Europoje impulsas buvo duotas būtent po karantino, kai tiesiog masiškai ne tik pats žygiavimas išpopuliarėjo, bet visa „outdoor“ rinka, visas vartojimas, sportiniai lauko drabužiai, avalynė, stovyklavimo įranga, keliavimas, pažintiniai takai, jie masiškai išaugo ir tai paskatino žmones tapti aktyvesniais, linksmesniais, paskatino smalsumą, žmonės pradėjo daugiau keliauti savo krašte.
– Vieną, savaitę trukusį žygį skyrėte partizanui Kazimierui Pypliui-Mažyčiui, Audroniui. Kopimą į Teidę dedikavote Hamas išpuolio Izraelyje metu žuvusiam policininkui- karininkui Martynui Kuzmickui, su kuriuo kartu augote skautiška dvasia „Kernavės tunte”. Tai tik keli, mano rasti, jūsų gyvenimo įvykiai, kuriais paminėjote kovotojų už mūsų šalį atminimą. Kodėl tai reikia daryti?
– Taip, šis buvo žuvusiam draugui Martynui. Visuomet dedikuoju savo žygius. Taip jie įgauna didesnę prasmę ir tokiu būdu pats tą prisiminimą išgyvenu. Tuo pačiu, deklaruodamas, pasakoju viešai žmonėms apie vieną arba kitą didvyrį. Nes yra toks pasakymas: „didvyriai yra gyvi, kol yra minimi jų vardai“. O žygis į Teidę gavosi kaip labai įdomi istorija, nes su kompanija žygeivių norėjome vienu ypu, nuo nulio, užlipti į kalną. Bet pirmuoju kilimu mums deja nepavyko, buvo didžiulis išbandymas. Padarėme daugiau negu 2500 metrų sukilimo ir žygiavome 12 valandų. Fiziškai buvo tikrai labai sunku. Todėl teko žygį skelti per pusę ir antruoju etapu buvo 1500 metrų sukilimo, truko vėl 12 valandų ir saulėlydį pasitikome ant Teidės viršūnės, o nusileidome jau su žvaigždėmis. Kai galvojau, kam tą žygį skirti, jokios abejonės nekilo skirti jį vaikystės draugo, taipogi skauto, Martyno Kuzmicko atminimui. Kaip tik šiuo metu suėjo pusė metų po jo žūties. Jis gynė savo valstybę, buvo tikras didvyris ir žuvo garbingai kovoje prieš agresorių, prieš užpuolikus teroristus.
– Garbė didvyriui. Tai esate skautas, buvote?
– Yra pasakymas: „buvusių skautų nebūna‘. Aš pradėjau kandidatuoti dar sovietų okupacijos laiku ir augau skautiška dvasia. Mums visi demokratijos ir laisvės vėjų vaisiai atėjo kartu su tais patyrimais, stovyklavimais, su partizanų dainomis, žodžio laisve, galimybe keliauti po visą pasaulį. Šiuo metu pasaulyje tikrai yra labai daug žinomų ir garsių skautų, apie kuriuos žmonės gal net nepagalvoja. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus yra skautas, daugybės Europos aristokratiškų šeimų atstovai taip pat yra skautai, nes ši organizacija ugdo sąmoningą ir aktyvų pilietį.
– „Vanago kelias“? „Vanago Lietuva“?
– Kai buvo surasti ir identifikuoti Adolfo Ramanausko Vanago palaikai Lietuvoje, tai tiek istoriniu atžvilgiu, tiek istorinio teisingumo atžvilgiu, buvo didelis įvykis Lietuvai. Nes Adolfas Ramanauskas Vanagas buvo faktinis Lietuvos partizanų vadovas, o pagal tarptautinę teisę okupuotos šalies pasipriešinimo vadas yra prezidentas. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimuose, po Jono Žemaičio, buvo pripažintas taipogi ėjęs Lietuvos prezidento pareigas. Tai ypatingas žmogus, kuris paaukojo savo gyvybę dėl mūsų visų laisvės, dėl Lietuvos. Ir, kai aš sužinojau apie žygį, kurį jis atliko iš pietų Lietuvos iki Žemaitijos, neliko abejonių, kad turiu jį pakartoti. Tik dabar yra kitaip – tu laisvai gali keliauti kur nori, nėra svetimos kariuomenės, niekas tavęs nesiveja, gali stovyklauti kur nori, gali sustoti. O tais laikais buvo labai sudėtinga. Dabar įsivaizduokite, jums reikėtų nukeliauti, sakykime, nuo Mariupolio iki Krymo, okupuotąja teritorija. Tuo metu ir Lietuvoje buvo labai sudėtinga, Adolfas Ramanauskas su bendražygiais tą žygį, kuris sudarė daugiau negu 200 kilometrų, įveikė per kelis mėnesius. Dabar tą žygį pakartojame per savaitę.
Nuo to karto aš ėmiau atkartoti kitus žinomus Lietuvos didvyrių žygius, kaip Juozo Lukšos Daumanto prasiveržimas į vakarus. Jie buvo du, vieno negali atlikti, nes jis eina per Karaliaučiaus sritį, dabar niekaip to nepadarysi, bet antrąjį taipogi atkartojau. Grįžęs į Lietuvą iš Tenerifės, už poros savaičių, atkartosiu majoro Semaškos Liepos žygį iš Kuršo žiedo, Latvija, į Žemaitiją. Kilometražas galbūt nedidelis, bet labai simboliškas, kadangi žygio pabaigoje, Plateliuose, buvusioje Vanagų istorinėje stovyklavietėje mes pastatysime Juodąjį dvigubą kryžių, kuris yra Vyčio ženklas, Lietuvos garbės ženklas, Šaulių ženklas ir šiuo metu – specialiųjų pajėgų ženklas ir taip pat Partizanų ženklas.
Laikui bėgant Vanago kelias išaugo į pilietinę iniciatyvą, kuri vadinasi Vanago Lietuva. Yra populiarus Facebooko puslapis, kur yra kalbama ne tik apie partizanų istoriją, bet ir apie dabartines aktualijas, aštriai, sąžiningai, be jokių, kaip pasakyti, užlankstymų.
– Akcija „PUT IN jail”, papasakokite.
– Viskas atsitiko taip, kad praėjusiais metais tarptautinis baudžiamasis teismas išdavė arešto orderį Putinui ir kitiems Rusijos federacijos asmenims už genocido veiklą Ukrainoje, tai yra už nepilnamečių trėmimą iš okupuotų teritorijų, kas yra labai sunkus nusikaltimas. Gal vakaruose nėra taip paprasta suprasti, kai nesi šito patyręs, bet Lietuva yra patyrusi būtent tokį patį genocidą, ką dabar patiria okupuotos Ukrainos teritorijos, nes sovietai ir rusai, okupavę Lietuvą, išžudė, ištrėmė ar kitaip nukankino beveik pusę milijono gyventojų. Žinoma, kad nepilnamečių iš Lietuvos buvo taipogi ištremta dešimtys tūkstančių ir ne vienas tūkstantis jų mirė pakeliui iš bado ir šalčio, kai buvo vežami į Sibirą. Taigi mes savo kailiu, per savo kraują esame tą patyrę ir, turbūt, kas trečias Lietuvos gyventojas turi tokių giminaičių ir žino, ką tai reiškia. Ši katastrofa mums yra pažįstama genetiškai ir mes į tą reaguojame. „PUT IN jail” yra kiek sarkastiška akcija, kuri iš pradžių buvo padaryta Lietuvoje.
Dirbtinio intelekto pagalba mes sukūrėme natūralaus ūgio Putino atvaizdą. (Jo ūgis yra metras šešiasdešimt du cm). Tai nedidelio ūgio, labai piktas karinis nusikaltėlis, kuris pavaizduotas su kalinio uniforma ir su antrankiais. Padariau viešą akciją ir tuos jo atvaizdus patalpinau į KGB kalėjimą Vilniuje, mirtininko kamerą, taipogi į kitus muziejus ir netgi į Trakų muziejaus viduramžių kalinio duobę. Na, o šiemet, karui Ukrainoje trunkant jau trečius metus, tam, kad labiau atkreipti visuomenės dėmesį į pačią problematiką ir kalbėti apie tai pasauliui, kartu su Užsienio reikalų ministerija, patalpinome diktatorių „už grotų“ daugiau negu 12 –oje valstybių. Nuo Tokijo iki Niujorko atvaizdas buvo eksponuojamas mitinguose, akcijose ir tos akcijos vis nesustoja. Toliau keliaujame po kitas valstybės ir mes tą darysime iki pabaigos.
– Ar jis visą laiką „laikomas“ už grotų ir kitose valstybėse?
– Įvairiai, pavyzdžiui, Madride jam galvą nurovė. Žinai, jam nurovė galvą! Londone jisai stovi Lietuvos Respublikos ambasados patalpose už vitrininio lango. Gali pasidaryti „selfi“ nuotrauką. Atvaizdo misija – kad žmonės nebijotų, nevengtų, kad žinotų, jog jis tiesiog yra tik žmogus. Neeilinis nusikaltėlis, monstras, bet jis yra tik žmogus. Kad, anksčiau ar vėliau, jis baigs liūdnai ir mes labai tikimės, kad pasaulyje tokios šalies, kokia dabar yra Rusija, tikrai nebeliks ir teisingumas jį pasieks. O jeigu reikia, mes padėsime.
– Pritariu ir sutikčiau prisidėti prie tokios akcijos vykdymo čia, Tenerifėje. Kadangi pradėjot pasakoti apie šitą projektą nuo istorinių įvykių apie Lietuvą, tai ir klausimas sekantis toks: pasak jūsų žodžių, „mes turime atsiminti savo istoriją“. Kam?
– Yra toksai posakis – tu negali kurti ateities, jeigu nežinai savo praeities. Tai istorijos žinojimas, jos suvokimas, savo šaknų įvertinimas yra, visų pirma, vienas iš labai svarbių intelekto įvertinimų. Kuo plačiau supranti istoriją, tuo lengviau tau yra gyventi dabar ir suvokti ateitį. Nes istoriniai procesai parodo mūsų civilizacijos virsmą. Parodo ir ne pačius geriausius veiksmus. Tarkime, karai nuolatos kartojasi. Žmonės užmiega, kaip pasakyti, užsiliūliuoja, jiems atrodo, kad taika bus amžina, tačiau matome, kad pasaulyje daug įtampos. Ir nuo karo Ukrainoje mes atitolstame. Žmonės nėra kalti dėl to, nuolatos atsiranda kiti konfliktai, ką mes matome artimuose rytuose, dar ir Azijoje gali atsitikti. Dabartinės karo analitikų prognozės nėra pačios geriausios, bet čia galioja tūkstantmečio taisyklė: „Nori taikos, ruoškis karui“. Taigi, kuo geriau būsime pasirengę, tuo geriau atgrasinsime priešą, nes priešas nori, kad būtume žioplais, užliūliuotais ir nesuvoktumėm problemos.
– Dėkoju, Alkai. Pats atkreipėt mūsų dėmesį į daug rimtų dalykų. O pokalbiui palengvinti apie Tenerifę papasakokite, prašau. Man labai įdomu, ką veikėt saloje?
– Apie Tenerife? Tenerifė yra labai graži sala ir turiu su kuo lyginti. Praėjusiais metais taipogi mėnesį praleidau Fuerteventūroje. Tenerifėje didesnė infrastruktūra, paslaugų sektorius, „šopingas“, sportas ar kultūra, bet, tuo pačiu, ženkliai skiriasi pati gamta. Tenerifė turi savo perlą – ugnikalnį, žalius kalnus su tūkstantmečių miškais. Per keturiasdešimt su viršum dienų, jeigu žiūrėti pagal įvairiausias rekomenduojamas sportinės veiklas, tai turbūt padariau visas ir labiausiai man įstrigo ekstremalūs žygiai, kuriuos aš padariau ir labai džiaugiuosi tuo. Sudėtingi, sportiški ir pavojingi, jie turi didelę vertę kiekvieno patirtims, juos ilgiau atsimeni, jie tave praturtina, jie giliai įsirėžia į širdį
– Alkai, kokie yra jūsų ilgalaikiai planai, tikslai?
– Sudeginti Maskvą. Manau, kad Didžiojo kunigaikščio Algirdo klaida buvo, kad jis nesudegino Maskvos, o paėmė iš jų duoklę. Mes jokių duoklių neimsim.
Ilgalaikės mano perspektyvos susijęs su mano visuomenine veikla, su Lietuvos istorinės atminties darbais, taip pat su tarptautine komunikacija. Manau, kad mums tokiai nedidelei valstybei, dirbant sudėtingu istoriniu laikotarpiu, reikia ypatingų pastangų komunikuojant apie save, pasakojant apie save ir dirbant tarptautinėje erdvėje. Mano tikslas, kad apie Lietuvą ir apie mūsų istoriją žinotų kuo daugiau pasaulyje, kad galėtume papasakoti, kas mes esame, kas su mumis atsitiko ir ko mes nenorime, kad su mumis vėl atsitiktų. Nes vėl kyla mūsų egzistencinis pavojus. Aš turiu tokį pasakymą, kad antro genocido Lietuva jau nebeišneštų. Bet tačiau, labai tolimuose tiksluose ne tik Maskvą sudeginti, bet dar ir išvažiuoti ilgoms darbo atostogoms į šiltus kraštus. Perspektyvą matau tik Lietuvoje, bet šiais laikais tikrai gali susidėlioti savo veiklas ir darbus keliaudamas po pasaulį. Esu žingeidus apkeliauti kuo daugiau pasaulio, kuo daugiau žemynų, nes mūsų planeta yra nuostabi, tiek daug įdomių kraštų, kultūrų, gamtos, virtuvių, istorijos. Ir kai vieną kartą to paragauji ir pagauni skonį, tada atsiranda toks troškulys ir tada nori keliauti, nori pažinti pasaulį.
– Alkai, prieš užduodant klausimus iš savo anketos, dar pasmalsausiu – esate kovotojas, misionierius, o politikoje ar buvote, ar ir esate?
– Mano veikla yra susijusi su istorinės atminties politikos formavimu. Galima sakyti, netiesiogiai esu šalia politikos ir bendrauju su politikais.
– Kodėl tuomet jūsų pavardė kartas nuo karto atsiranda geltonojoje spaudoje?
– Tai aš manau, kad, jei esi įdomus asmuo, laisvoje demokratinėje visuomenėje apie tave gali rašyti kam patinka.
– Kodėl dabar Žemėje, kai turime tokią daugybę pranašų, mokytojų, koučų, gyvenimo būdo specialistų, patarėjų, konsultantų, visiškai nepaisoma kertinių etikos ir moralės nuostatų: Nevok, nežudyk, mylėk savo artimą?
– Visi mes siekiame gerovės, bet žmogaus prigimtis yra grobuoniška ir karai vyksta ne tik dėl religijų ar kažkokių teritorinių nesutarimų. Vienai iš teorijų, kad pati civilizacija save sunaikins, pasiteisinti dabar yra visos galimybės. Žmonės patys sukūrė tam tinkamus ginklus, ir ekonomiką taip išvystė, kad mes patys naikiname savo planetą. Tikėtis, kad kažko išmoksime? Kad tapsime geresniais? Ne, būvimas geresniu yra subjektyvu. Ką reiškia būti geresniu? Jeigu tu nežudysi, tai tave nužudys, nes yra kitas, kuris taip supranta savo gerovę. Žmonės nuėjo link materialaus pasaulio, už nugaros palikdami moralinę ir dvasinę savo brandą. Bet tačiau, gyvename sociume ir, jeigu mes mokame vienas kitam padėti ir vienas kitu rūpintis, tai padeda šeimai, padeda bendruomenei, po to jau yra valstybė. Iš to ir susideda gerovė.
– Ir kodėl Žemėje, kur esame tokie visi skirtingi, kažkas bando mūs vienodinti, unifikuoti, globalizuoti?
– Globalizacija yra neišvengiama dėl ekonominio progreso. Manau, kad globalizacija vyko ir vyks, bet vis tiek mes turime išmokti saugoti savo identitetą, išskirtinumą, tautiškumą, kitaip prarandi jį, asimiliuojiesi, susitapatini. O mums reikia saugoti savo saulėtą veidą.
– Šitą norėjau išgirsti. Kada žmogus subręsta? Koks yra subrendęs žmogus?
– Man atrodo, subrendęs žmogus yra tas, kuris moka mylėti, moka džiaugtis kiekviena diena, kiekviena akimirka, moka džiaugtis saule ir lietumi, brangina taiką ir stengiasi kiekvienam padėti, net jeigu ir pats mažai turi.
– Būti savo stiliuje?
– Būti savo stiliuje tai yra susišiaušus, gaudyti vėją bei medžioti peizažus. Stilius yra gyvenimo būdas arba charakteris. Išlaikyti savo charakterį tu gali, kada tu jį turi. Kuo charakteris ryškesnis, tuo ir stilius yra ryškesnis. „Būti savo stiliuje“ sarkazmo forma irgi yra gerai. Posakis nėra žeminantis arba įžeidus.
– Kodėl „patekti į bėdą“ galime, o „patekti į laimę“ – ne?
– Nes bėda yra pigesnė ir lengvesnė, ji pati tave gali susirasti, o dėl laimės turi pakovoti.
– Esat keliautojas. Ar yra šalių, vietų, kurias laikote ekstremalių kelionių rojumi?
– Yra dvi ekstremalumo rūšys: gamta – kalnai, upės, gyvūnija ir žmonių sukurti pavojai – karo zona arba didelė sudėtinga kriminogeninė padėtis.
„Nerekomenduojama vykti“ skaičiau mūsų URM puslapyje, kai ruošiausi į PAR. Galvoju, kodėl nerekomenduojama, jeigu kiti skrenda. Bet jeigu žiūrėti į statistiką, ji yra šokiruojanti, kiek ten yra ginkluotų apiplėšimų ir kitų kriminalinių veikų. Bet atvirai prisipažinsiu – buvau vienas išėjęs į naktinį Keiptauną ir susipažinau su nuostabiais vietiniais žmonėmis. Svarbu objektyviai suprasti savo saugumo ribą ir adekvačiai elgtis.
Kiti ekstremalūs dalykai yra kalnai, kada pats save nukeli į pavojingą gyvybei situaciją. Kalnų žygiai, alpinizmas, kur laviruoji tarp gyvybės ir mirties. Bet pats pasirenki tokį kelią. Praktikuoju kalnų žygius, ne dėl to, kad noriu užsimušti, bet truputį patinka sveikas adrenalinas. Na ir kaip kitaip pamatysi nuostabų peizažą, jeigu neužlipsi ant kalno. Lygumoje yra visai kitaip. Turi ant kalno užlipti, turi rizikuoti. Kas nerizikuoja, tas negeria šampano.
– Skaičiau, kad dalinatės pozityvumo formulėmis. Keletą mano skaitytojams, prašau.
– Daugiau žygiuokite po Tenerifę. Čia yra labai daug gerų maršrutų. Ir rinkitės ne lengviausius kelius, o sudėtingiausius. Nes sudėtingiausias kelias atneš daugiau patirties ir išmokys, kad tai, ką turi aplinkui, turi didžiulę vertę. Arba – koks yra džiaugsmas gerti kavą Vokiečių gatvėje, kai tu žinai, jog neatskris raketa? O taip gali atsitikti. Todėl, kai geriate kavą, pagalvokite, kaip gerai, kad virš galvos neskraido priešo raketos. Ir gyveni taikoje.
Ukrainoje buvau apie trečią mėnesį po karo pradžios, birželio mėnesį, su misija pietų pafrontėje. Kai pats savo akimis viską matai, kai žinai, kad gyvybė kabo ant plauko ir po to, grįžti į Vilnių, o tau sako „pavargau nuo ofiso, darbo ar nuo šeimos“, klausiu, ar tikrai žmogus supranti, ką reiškia „pavargau“. Nes gali būti akimirka ir tavęs nebėra. Ir nei tavo darbo, nei tavo ofiso, nei tavo namo, nei tavo šeimos.
– Aktorius Valentinas Masalskis vienoje laidoje yra pasakęs, kad žmogus niekada nėra laisvas. Anot jo, žmogui visada lemta kažkam tarnauti – dievui, žmonėms, menui ar kokiai kitai idėjai. O laisvę jis patiria tik trumpą akimirką, kol renkasi, kam tarnauti. Ar galit įvardinti, kam tarnaujate?
– Aš kaip senas skautas veteranas, sakau, viso pasaulio skautai turi tą patį vienodą šūkį: Dievas, tėvynė, artimas. Viskas pasakyta seniausiai.
– Norit užkariauti Notangiją?
– Notangiją? Anksčiau ar vėliau šios okupuotos „voties“ Europoje nebeliks. Ar Notangija bus Lietuvos, ar Vokietijos, ar Lenkijos, čia jau kitas klausimas, ateis laikas, pamatysime. Esu buvęs Kaliningrado srityje. Nu, žinok, mane kaip žmogų, kuris domisi istorija, tai taip supurtė, kai žinai, kas ten buvo, kaip ten viskas atsitiko. Pamatęs, kaip viską nušlavė nuo žemės paviršiaus atėję barbarai rusai su savo pakalikais ir ką jie ten padarė, gauni tokį šoką. Bažnyčios išgriautos, seni pastatai išgriauti, viskas istoriškai vertingo nušluota nuo žemės paviršiaus, pristatyta „chruščiovkių“, o Tilžės mieste (Sovietskas) per visą sieną „z“ raidė užpaišyta, kad iš Lietuvos teritorijos matytųsi.
Dar noriu priminti Vilko vaikus. Tu turbūt žinai, kai frontas nuėjo, suaugusius išžudė, tie mažiukai vokietukai bėgo į Lietuvą ir tokių vaikų, manoma, buvo kažkur apie 5 tūkstančiai. Šiemet irgi yra liūdnas tos istorijos jubiliejus, kaip ir mūsų partizaninės kovos prieš okupantus.
Frontui judant link Mažosios Lietuvos, rusams kariams buvo duotas įsakymas žudyti, plėšti ir prievartauti. Ir kai įžengė, jie neskyrė, ar ten gyvena prūsų palikuonys ar lietuvininkai, jiems visi buvo Reicho piliečiais ir jie taipogi prievartavo ir žudė ir lietuvius. Tai didžiulė katastrofa ir Lietuvoje spalio 16 – a yra Mažosios Lietuvos genocido minėjimo diena. Šiai datai paminėti pirmą kartą nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu darysiu projektą, nes anksčiau buvo vengiama apie tuos įvykius kalbėti. Na, o kadangi dabar istorija vėl kartojasi, gi kas daroma Ukrainoje, ir vėl gresia mums tas pats, tai mes apie tai turime garsiai šnekėti.
Nu va, uždavei klausimą apie Notangijos susigrąžinimą, o aš išsiplėčiau. Kažkas norėtų, kad ji būtų sugrąžinta Lietuvai. Niekada ten Lietuva nebuvo. Tai etninių prūsų žemė. Jie buvo asimiliuojami vokiečių, bet po maro pandemijos 18 amžiuje į tą pačią Prūsiją atsikėlė ir šveicarai, ir prancūzai, austrai, ten toks tautų miksas buvo. Deja, prūsai išnyko, o mažoji Lietuva ir lietuvininkai visą laiką turėjo tamprius ryšius su didžiąja Lietuva. Dalis tos mažosios Lietuvos yra likusi Lietuvos teritorijoje, gi kita teritorija yra okupuota Prūsijos teritorija, kur praktiškai nieko nebelikę. O ką dabar vėl rusai deklaruoja? Tą patį: „ateisim ir nušluosim jus“.
– Jiems nebus taip paprasta. Pakariausiu, – užbaigė mūsų pokalbį Alkas.
Palinkėsiu jam sėkmės.
