Nuo Nepriklausomybės atkūrimo 1990 gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo 898 tūkstančiais, kas sudaro 24,3 procentus bendrojo gyventojų skaičiaus. Tai yra mano kartos emigracijos banga. Tokių buvo bent trys. Kuriame savo „Mažąją Lietuvą čia, Tenerifėje. O šiame susitikime užfiksavau antrosios kartos emigranto mintis ir jausmus, jų kurtos „Mažosios Lietuvos“ ypatumus.
“Kaip šiandieną prisimenu tą jausmą, kai stovėdamas minioje šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje, pasijutau lyg būčiau grįžęs į savąją Lietuvą, kurią palikau Čikagoje. Ir iš tiesų, bent tie, kurie jaučiamės lietuviais esą, kur bebūtumėm, kur begyventumėm, Rimdžiunuose, Čikagoje, ar pagaliau Buenos Aires, mūsų visų jausmai, mintys, bei lūkesčiai ir rūpesčiai, jei ne visiškai vienodi, tai labai panašūs. Už tai, kad išliktume lietuviais, susikuriame savąją Lietuvą, tokią, kurią mes prisimename, arba apie kurią mūsų tėvai, seneliai kalbėjo ir pamažu įsisaviname jos papročius, kalbą ir joje gyvename. Taip, jei gyveni ne Lietuvoje, nutautėjimo galimybė yra didelė, ir labai brangiai kainuoja tiek pinigais tiek ir lietuvišku užsispyrimu, gyventi už Nepriklausomos Lietuvos ribų ir pasilikti lietuviu. Aš tą pats patyriau ir esu dėkingas savo tėvams, kad nenutautėjau.“
Leonas Narbutis. (Šis „gabaliukas” buvo išspausdintas Gudijos lietuvių „Lietuvių godos” laikraštyje)
Tai jo balso pasaulio lietuviai klausėsi 1990-01-23 dieną, radijo laidoje „Margučio radijas“, kai jis buvo tik ką grįžęs iš Lietuvos. Tai jis dalinosi savo jausmais apie tik ką Gedimino bokšte suplevėsavusią trispalvę. „Man regis, kad Lietuvos pilietis yra pakankamai išprusęs, kad galėtų pasiekti laisvės žiburį“ – tą kartą savo laidoje sakė Leonas Narbutis. Laukti teko neilgai…
Dar studijų laikais, kaip jis pats sakė, ėmė „bendrauti su mikrofonu“. 1959 metais Leonas pirmąkart kalbėjo lietuviškoje Čikagos literatūrinėje „Pelkių žiburėlio“ valandėlėje, kuri buvo transliuojama „Margučio“ radijo laidose. Vėlesniais laikais jam teko darbuotis Anatolijaus Šluto vedamoje laidoje „Amerikos lietuvių radijas“, daryti reportažus „Amerikos balsui“, „Laisvajai Europai“ ir „Lietuvos radijui“
Mūsų pokalbis su ponu Leonu prasidėjo nuo skaičių. Skaičių, kurie bendroje sumoje glumina:
– Nežinau, ar jūs esate šiek tiek susipažinusi su statistika,- mūsų pokalbį pradėjo Leonas. – Tarp 1900 ųjų iki 1914 metų, per keturiolika metų į Jungtines Valstijas emigravusių lietuvių buvo apie 249 000. Tie senieji emigrantai buvo vadinami “grynoriais”.
Leono šaknys yra Kaune, kuriame nuo gimimo jis gyveno trejus metus – iki 1938-ųjų. Tais metais jo tėvą, dirbusį geležinkeliečiu, su visa šeima iš Kauno išsiuntė į Klaipėdą, o kitais, 1939-aisiais, Hitleriui užėmus Lietuvą, jų šeimą bloškė į Kybartus. Šiame miestelyje šeima išgyveno iki 1944 metų ir, frontui slenkant, paskutiniu traukiniu pasitraukė į Vakarus. Pirmoji šeimos stotelė buvo Vokietija. O 1950-aisiais JAV išleido įstatymą, kurio pagrindu sutiko priimti tam tikrą skaičių pabėgėlių iš Vokietijos. Leono tėvai nuspręndė pasinaudoti šia galimybe. Atlikę daugybę paruošiamųjų darbų, praėję daugybę testų, po kelerių metų Narbučių šeima apsistojo „lietuvių saloje“ – Čikagoje. O jau po penkerių metų jaunasis Leonas Narbutis priėmė JAV pilietybę. Lietuvos kaip valstybės, suteikusios Lietuvos pilietybę, jau nebuvo, nors JAV niekados nepripažino Lietuvos aneksijos – prijungimo prie SSRS. O 2004 metais Leonas grįžo į Lietuvą.
– Išeivija vis tiek palieka mums tam tikrą štampą, teko kentėti dėl Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Aš asmeniškai niekuomet nebuvau palikęs Lietuvos. Mano gyvenimas, tai stovėjimas tarsi ant dviejų ledo lyčių tekančioje upėje. Lietuvybės idėja buvo tarsi toksai stūmoklis. Kūrėsi lietuviški klubai, bendruomenių namai, šokių būreliai ir visa kita. Sovietams okupavus Lietuvą, JAV nepripažino šio fakto de jure. Ir būtent Amerikos lietuviai jau po penkių dienų Čikagoje įsteigė komitetą, kaip atstatyti nepriklausomybę. Niekuomet niekas neneigė ir neneigia lietuvių, gyvenančių Lietuvoje indėlio nei į kovą už nepriklausomybę, nei apskritai kaip Lietuvos kūrėjų. Tačiau išeiviai irgi darė didelę įtaką, tiek Lietuvos vyriausybei, tiek JAV vyriausybei.
Neturėdama ryšio su Lietuva, Leono Narbučio aplinka kūrė savo Lietuvą Čikagoje, kur tuomet jau buvo trylika lietuviškų parapijų. Jos viena po kitos kūrėsi nuo 1904 metų, prieš I pasaulinį karą ir vėliau, kai į JAV pasipylė emigrantai iš Lietuvos, taip vadinami “tarybukai”.
– Anaiptol ne visi burdavosi į lietuvišką ratą. Dalis lietuvių „nubyrėjo“, ir taip atsitinka kiekvienoje kartoje. Žmonės pasitraukia nuo savo tautinių vertybių ir nebeturi nieko bendra nei su kitais lietuviais, nei, turbūt, su savo žeme. Jie sukuria savo asmeninę aplinką ir joje gyvena. Toji aplinka – nauja, tačiau jie priima ją kaip savo ir iš tikro pradeda naują gyvenimą“, – svarsto Leonas Narbutis. –Tikiu, kad ir Tenerifėje turite tokių lietuvių, kurie išvažiavo iš Lietuvos ir stengiasi ją pamiršti. Gal juos jau nedomina tėvynė. Kita vertus, žmonės naujoje šalyje nori nenori turi taikstytis prie tos šalies tradicijų, taisyklių, gyvenimo būdo. Šeimose atsiranda dar viena ir daugiau kalbų. Lietuvių gi nueina vis gilyn.
– Galvoju, kad gal tik pirmoji, antroji emigrantų iš Lietuvos kartos taip stipriai puoselėjo lietuvybę. O kaip su idėja apie „atsarginę“ Lietuvą? Ar savo aplinkoje svarstėte?
– Turite galvoje K. Pakšto idėją apie atsarginę Lietuvą? Tuomet ji jau yra Čikagoje – mūsų Mažoji Lietuva. Tai buvo jo idėja, bet iš tikrųjų ji yra aktuali ir šiandien. Mūsų krašte viskas keičiasi. Viskas, kas buvo ištrinta, šiuo metu minkštinama. Mūsų šalis savo vietos žemėlapyje pakeisti negali. Žiaurus karas vyksta visai šalia. Ir nežinia kas gali nutikti su Lietuva po sekančių rinkimų JAV, – savo ilgamete patirtimi dalinasi Leonas.
– Lietuvybė brangiai kainuoja?
– Tikrai taip. Pavyzdžiui, kaip auginome savo vaikus: po penkių darbo dienų, šeštadieniais veždavome vaikus į lietuvišką mokyklėlę. Ten su kitais, vaikus mokytis atvežusiais lietuviais, iki pietų kažkur sėdėdavome ir laukdavome, kada baigsis vaikams pamokos. Po jų važiuodavome į kokius nors lietuviškus būrelius, tarkime tautinių šokių ar skautų. Kartais po jų vykdavo kokie nors lietuviški koncertai. Turėdavome dar ir aukles ar močiutes vežtis, kad pabūtų su vaikais tuo metu. Prieš koncertą, arba sekmadieniais dar būdavo lietuviškos pamaldos. Vėl važiuodavome visa šeima. Ir taip kas savaitę, kol vaikai užaugo. Savanoriškas darbas lietuviškame radijuje, darbas Lietuvių fonde. Taip, lietuvybė brangiai kainuoja.
Kartą, labai labai seniai radijo laidoje mane pristatė Amerikos lietuviu. Aš sakau: “atsiprašau, aš esu lietuvis, kuris ilgesnį laiką gyveno Amerikoje“. Tai irgi mokestis – visuomet likti lietuviu.
Dar mes turime labai archajišką raštą. Lietuvių kalba labai labai sena. Turime labai senas tradicijas, pavardžių rašymą. Dabar Seimas priima nutarimą lietuviškuose pasuose įrašyti raides, kurių nėra mūsų abėcėlėje. Ir yra žmonės, kurie tuo džiaugiasi. Kita vertus – gal tai duoklė kitataučiams Lietuvos piliečiams. Taigi labai daug aspektų telpa žodyje „lietuvybė“.
– Pirmą kartą po emigracijos į Lietuvą grįžote jau atkūrus Nepriklausomybę?
– Ne, grįžau 1989 gruodžio mėnesį. O atgal į JAV grįžau po trijų savaičių. Pilnas įspūdžių, vilties, tikėjimo. Visus savo patirtus įspūdžius iškart perdaviau dirbdamas radijuje.
– Buvote Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus visuomeniniu patarėju emigracijos klausimais. Ar prisimenate, kokius klausimus spręsdavote?
– Na žinote, eiliniai klausimai. Nieko ypatingo. Gal tik pilietybės klausimas, kuris yra sprendžiamas nesuskaitomą kiekį metų. Nors jau praėjo daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų, įstatymų leidėjai iki šiol nėra apgalvoję norinčių grįžti į Lietuvą pensinio amžiaus žmonių pilietybės klausimo. Manau, jei klausimas būtų išspręstas, ženkliai daugiau lietuvių grįžtų į savo gimtą šalį.
– Gyvendama Lietuvoje dalyvavau ypatingoje gausybėje veiklų ir man pasisėkė per jas pažinti daug Lietuvon sugrįžusių šeimų. Vienas išskiriantis bruožas – vyrų džentelmeniškumas. O jūs mane dar ir eilėmis pasitikote prie durų. Ar būti džentelmenu pasenusi sąvoka?
– Aš nesuprantu gyvenimo kitaip. Tik dabar jau reikia būti labai atsargiems po visokių „metoo“. Paduoti išlipančiai iš automobilio moteriai ranką tapo pavojinga, – pasijuokėme abu. – Mūsų gyvenimas jau tapo komplikuotesnis, nei pavyzdžiui, buvo mano tėvų. Dažnai galvoju apie savo anūkus. O kaip jiems bus? Jiems nereikia eiti į biblioteką ir vartyti enciklopediją, kad rasti atsakymą į rūpimą klausimą. Jiems nereikia važiuoti į Milaną, kad pamatyti „Paskutinę vakarienę“. Jie viską gauna vieno klavišo paspaudimu. Džentelmeniškumo prie kompiuterio neišmoksi.
– Na, o dabar pabaigai, džentelmeno palinkėjimas lietuvių bendruomenei Tenerifėje.
– Kad kiekvienas atvažiavęs gyventi į Tenerifę, karts nuo karto pagalvotų, iš kur jis atvažiavo ir ką jis gali grąžinti. Turime nepamiršti pareigos kažką grąžinti Lietuvai. Per 50 okupacijos metų, mano kartos užsienio lietuviai neprarado vilties ir skiepijo savo vaikams, kad jie yra lietuviai ir kitokiais būti negali. Tai buvo tada. O dabar, kai Lietuva laisva ir Nepriklausoma? Keičiasi laikai, keičiamės ir mes bei išvykusiųjų pažiūros į lietuvybę ir lietuviškumą. Tikėkimės, kad Lietuvos žmonės ir mūsų valdžios vadovai – Prezidentas, Seimas ir Vyriausybė supras ir išgirs išvykusiųjų lūkesčius bei norus ir paliks išvykusiems įgimtą teisę pasilikti lietuviais nesvarbu kur jie begyventų pasaulyje, nes šiandieną mes galime gyventi Kybartuose, o rytoj Londone ir visur kur apsistosime ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui, kiekvieno mūsų širdyje, bus kampelis skirtas gimtinei ar mūsų vaikystės miestui.
