Šiandien sukanka 50 metų, kai buvo atidarytas „Gran Tinerfe” – pirmasis viešbutis, pastatytas Playa de Las Americas, tapęs Katalonijos pramonininko Rafaelio Puigo Llivinos ir jo sūnaus Santjago Puigo Serratusello ketinimų sukurti svarbią turistinę vietą salos pietuose, viduryje dykumos, švyturiu.
1965 m. atvykęs į Tenerifę ir įsimylėjęs salą, Puigas 1968 m. patvirtino pirmąjį ir antrąjį Playa de Las Americas urbanizacijos plano etapus, pagal kuriuos šioje vietovėje buvo pradėti statyti pirmieji apartamentai: Akapulkas, Kopakabana, Vina del Mar, Bungamerika, Troja ir Paraíso del Sol, nusprendė pritraukti investuotojus statyti keturių žvaigždučių viešbučius, kad padidintų vietovės vertę ir pritrauktų labiau atrinktus lankytojus.
Strategija pasiteisino ir „Gran Tinerfe” pradėjo statyti verslininkas Cándido Luis García Sanjuán, simbolinio Tenerifės viešbučio „Playa”, atidaryto Puerto de la Cruz 1960 m. pradžioje, savininkas.
Jo dalyvavimas turėjo ypatingą vertę, nes jis buvo vienintelis viešbučių savininkas, turintis interesų salos šiaurėje ir numatantis klestėjimą pietuose. Dauguma verslininkų, net ir turėdami likvidumo, patirties ir ryšių su kelionių organizatoriais, praleido šią galimybę, nes nevisiškai tikėjo Adechės ir Aronos vietovės ateitimi.
Puigų šeima pateikė Garsijai Sanjuanui pasiūlymą, kurio jis negalėjo atsisakyti, ir pardavė jam žemę šalia Bobo paplūdimio už 500 pesetų (3 eurus) už kvadratinį metrą su visomis pagrindinėmis paslaugomis. Tačiau vienas dalykas buvo nusipirkti sklypą, o kitas – milžiniškos ekonominės pastangos, susijusios su simbolinio viešbučio statyba.
Nors viešbučio dizainas nebuvo novatoriškas, jo statybos mastas tapo regiono modernizacijos simboliu, ir 1972 m. liepos 10 Praėjus keliems mėnesiams po atidarymo viešbutis sulaukė vizito, kuris reiškė didžiulę paramą naujai Tenerifės turistinei vietovei, kai jo patalpose keturias dienas su trimis vaikais apsistojo tuometinis Ispanijos princas Chuanas Karlosas ir Sofija. d. duris atvėrė 360 kambarių „Gran Tinerfe” su dviem ežero formos baseinais, kuriuos suprojektavo legendinis Lansarotės dailininkas César Manrique.
„Gran Tinerfe” buvo tas magnetas, kurio reikėjo Santjago Puigui pritraukti naujų investuotojų. Neilgai trukus atsirado ir kiti du viešbučiai: 1973 m. Barselonoje įsikūrusio viešbučių tinklo „Hesperia” pastatytas viešbutis „Troya”, o 1974 m. pabaigoje – vokiečių verslininko Karlo F. Gassmanno ir jo sūnaus Axelio investicijų dėka pastatytas viešbutis „Europa”
Gran Tinerfe ir aplinkiniai viešbučiai 1976 m.
Antra, dar gerokai prieš padedant pamatus viešbučių ir ne viešbučių infrastruktūrai Playa de Las Américas, reikėjo sunkiai dirbti, pradedant nuo nulio, kad būtų padėti pamatai pagrindinei kurorto infrastruktūrai.
1966 m. birželį buvo įregistruota bendrovė Playa de Las Américas SA ir prasidėjo įnirtingi darbai tuo metu, kai Vidurio Europos ir Šiaurės šalių turizmas pradėjo užpildyti besikuriančias apgyvendinimo įstaigas Viduržemio jūros pakrantėje ir Puerto de la Cruz.
Puigų šeima perėmė vandentiekio vamzdžių įrengimo darbus, perleido du žemės sklypus bendrovei „Telefónica” ir elektros energijos bendrovei „Unelco” elektrinei ir pastotei įrengti, dalyvavo statant du valymo įrenginius, pasodino 5 000 palmių, atvežtų iš Elčės žemyninėje Ispanijos dalyje
Atsižvelgiant į savivaldybių ekonominį nestabilumą, per kitus 15 metų jis susidūrė su visais būtinais frontais, kad užtikrintų projekto gyvybingumą. Santjagas Puigas ne tik pardavinėjo sklypus, ieškojo ir bandė įtikinti vystytojus, bet ir tiekė vandenį, dengė viešojo apšvietimo išlaidas, sodino žaliuosius plotus, asfaltavo gatves, rūpinosi nuotekų sistema ir siurblinėmis.
Šiandien, praėjus 50 metų nuo pirmojo viešbučio atidarymo, Playa de Las Américas yra viena pagrindinių turistinių vietų Ispanijoje ir Europoje. Tokią realybę buvo sunku įsivaizduoti, kai Rafaelis Puigas Llivina ir jo sūnus Santjagas pirmą kartą išsilaipino Tenerifėje po to, kai Barselonos banko direktorius pasiūlė katalonų pramonininkui ištirti galimybę plėtoti turizmą Tenerifės pietuose.
Anksčiau statybininkas Luisas Díazas de Losada ir žemės savininkas Antonio Domínguezas Alfonso pranešė katalonų bankininkui apie savo ketinimus įgyvendinti projektą, kuris skambėjo neapgalvotai ir kuriam reikėjo drąsaus, beveik didvyriško investuotojo. Visa kita, kaip sakoma, jau istorija!
