Valio, viskas padaryta! Su senąja darboviete atsisveikinta, su giminėmis atsisveikinta, lagaminai supakuoti, bilietai nupirkti ir jūs pasiruošę judėti. Laukia naujas pasaulis, nežinomos vietos, įdomūs žmonės ir nuotykiai. Šios mintys dažniausiai lydi persikėlus gyventi į kitą šalį ar kitą miestą. Tačiau praeina dienos, savaitės ir atsiranda pirmieji sunkumai. Kasininkė parduotuvėje paklausė kažko nesuprantamo, namuose šalta (karšta), parduotuvėse nebuvo įprastų prekių, sunku suprasti viešąjį transportą, aplinkiniai atrodė nedraugiški. Atrodo, kad kasdien daugėja problemų ir nesusipratimų, ir neaišku, ką su tuo daryti. Tačiau einame laiku, ar pats laikas eina mumyse, pamažu viskas susitvarko, gyvenimas ir naujoje vietoje pavirsta rutina. Praėję visus adaptacijos emigracijoje etapus, mes įsirengiame namus, auginame vaikus, kuriame naujus verslus, sunkiai dirbame, bet tačiau stengiamės palaikyti stiprų ryšį su savo gimtąja šalimi Lietuva.
– “Kęstai, kitą savaitę aš atskrendu į Tenerifę. Man surask kur gyventi, surask darbą”. Su žmogum vieną sykį tebuvome susitikę, pabendravome ekskursijos metu. Klausiu, kokio darbo žmogus tikisi: “o man bet kokio, į kokį fabriką, vištų pešti”. Žmonės įsivaizduoja, kad čia bus kaip ir visur, kad čia galima įsidarbinti fabrikuose, ar nemokant kalbos – į “Lidlą”. Tai ten, Airijoje, dvidešimt metų gali dirbti, vištas pešti, o Kanaruose bananams prižiūrėti yra savi, kuriems irgi nelengva su darbais,- kiek netikėtai mūsų pokalbį pradėjo visiems poilsiautojams gerai pažįstamas Kęstutis Kasperavičius.
Nors kodėl netikėtai, juk ne veltui tauta turi posakį: „naglumas – antra laimė“.
– Ir ką tokiam žmogui patari, Kęstuti?
– Atsakau labai paprastai: „Jeigu tu nori čia sugrįžti, sugrįžk. Mėnesiui. Su šeima, su vaikais. Pasižiūrėk, ar patiks, ar tau prie „dūšios“ kanarietiškas gyvenimas. Žmonės pamąsto, pamąsto, o po kiek laiko jau man skambina vėl: „viskas, vis dėlto mes atvažiuojame“. Žiūrėk, atvažiavo, išsinuomojo apartamentus mėnesiui, per mėnesį sugalvojo kuo užsiimti, versliuką savo pasidarė. Žmona atvažiavo tik ką pagimdžiusi. Dabar jau šeima puikiai įsikūrusi saloje. Puikus pavyzdys to, kad jei žmogus nori, turi kabintis, o ne prašyti: „tu man duok, tu man sukurk darbo vietą, tu man surask“.
O kas mums padėjo, kai mes atvažiavome vieni iš pirmųjų? Kas galėjo padėti? Tegyveno kelios dešimtys lietuvių šeimų. Neklausėm jų „ar duosi darbo“. Mums pakako pasakyti, kokiame ispaniškame interneto puslapyje ieškoti informacijos.
– O kada ir kaip pats tapai kanariečiu, Kęstuti?
– Aš atvažiavau į salą ispaniškai mokėdamas iki penkių suskaičiuoti. Daugiau nieko. Čia istorija ilga, – pasakojimą apie save pradėjo Kęstutis. – Vieną dieną man pasakė, kad mano verslas nereikalingas Lietuvoje. Nebeaktualus. Ir viskas, ir išvažiavau. Tiesa, svarsčiau, kurią „šiltą“ šalį rinktis: Turkiją, Egiptą, Ispaniją“, Kanarų salas. Į Tenerifę pirmą kartą atkeliavęs buvau jau prieš keturiasdešimt metų. Esu jūrininkas pagal išsilavinimą. Aštuoniasdešimtaisiais (1980m), praktikos metu buvome apsistoję Santa Cruze. Tada niekas net pagalvoti negalėjome, kad kada nors galėsime taip imti ir išvažiuoti gyventi į užsienį. Tąkart džinsus nusipirkau, kostiumą kapitalistinį, – juokiasi vyras.
Kęstutis dalinasi, kad pirmieji jo mėnesiai saloje buvo skirti intensyvioms darbo paieškoms. Išsinuomojęs kambarį viešbutyje dvidešimt penkioms dienoms ir užduotį sau tokią pastatė – rasti darbą per dvidešimt penkias dienas. Kasdien vaikštinėdamas pakrantėmis, tiesiog ieškojo ir klausėsi sau pažįstamos kalbos. Taip pas vieną lenką pradėjo dirbti ekskursijų pardavėju.
– Pirmasis uždarbis buvo dvidešimt eurų. Ir kontraktas pirmasis buvo – aštuonios darbo valandos per savaitę. Tačiau po pirmųjų trijų mėnesių jau perėjau į kitą kompaniją. Stebėdamas aplinką ir kitų darbą, mokiausi. O dar po trijų mėnesių aš skaičiausi vienu iš geresnių darbuotojų toje įmonėje.
Daug visko buvo nuo 2015 metų, kai pervažiavau gyventi į salą. Dabar jau susitvarkė gyvenimas. Mėgaujuosi juo, dirbu su malonumu.
– O kai pradėjai pats savarankiškai ekskursijas vesti, dirbti su turistais, kur ieškojai informacijos apie salas, apie Kanarų įžymybės, lankytinas vietas?
– Viską išmokau kiekvieną dieną kažkur eidamas, važiuodamas, ieškodamas. Kai tik turiu laisvo laiko, važiuoju apžiūrėti naujų vietų, ieškau informacijos apie jas, kalbinu vietinius. Nes atvažiavę, žmonės nori pamatyti kažką daugiau nei pro autobuso langą. Pradžioje pats viską aplankau, apskaičiuoju laiką, kad nebūtų siurprizų. Nors jų vis tiek dažnai atsitinka, jau turiu daug savo objektų, kuriuos pažįstu kaip savo penkis pirštus, – sako Kęstutis. – Turiu knygas nusipirkęs apie visas kanarietiškas legendas, istorijos chronologiją. Kai reikia, atsiverčiu, pasitikslinu informaciją.
– O kanarietiškas šventes šventi?
– Taip, žinoma. Dabar va „Corpus Cristi“ vyksta. Visada tomis dienomis važiuoju gėlių kryžių apžiūrėti. „Romerijos“ labai patinka. Pirmais metais tiesiog apsižiūrėjau, o antrais metais jau kanarietišką tautinį kostiumą įsigijau.
– O su savo klientais visas salas lankote?
– Ne, su savo klientais važiuoju tik į tris: La Gomera, La Palma ir El Hiero. Labiausiai mėgstu važiuoti su žmonėmis sekmadieniais į La Gomerą. Nes sekmadieniais keltas iš ten išplaukia apie aštuntą vakaro. Turi trimis valandomis daugiau laiko apžiūrėti salos įžymybės, ramiai sustoti papietauti. Turiu savo mylimą vietą kavai išgerti su skaniausiais „gofio“ sausainiais, kurių visi prisiperkame namo vežtis. Gatvės tuomet būna tuščios, tylu, ramu, gera. Štai šiemet La Gomeroje buvo renkamas garsusis palmių medus. Jis renkamas kas penki metai, metų pradžioje, kai dar būna labai šaltos naktys. Tik čia auga ta palmių rūšis. Vakare žmogus lipa į palmę, viršūnę gražiai nudrožia, ten stato kelis latakėlius, kaip pas mus beržo sulai išgauti. Ryte indą su skysčiu nuleidžia ir jį verda maždaug 6 valandas. Po 6 valandų iš 10 litrų tos sulos gaunasi maždaug apie 1 litras sirupo, arba palmių medaus.
– Nacionalinis La Gomera produktas. O Vokietijos politikos karalienės neteko sutikti, važinėjant po Gomerą?
– Ne, tik žinau restoranėlį, kuriame ji vakarieniauja, kai būna saloje.
– Kęstuti, apie jūreivystę, žvejybą ką galėtum papasakoti? Užkietėjęs žvejys esi?
– Na kaip žvejys, taip mėgstu žvejoti, bet dabar jau žmonės sako: „Kęstai, reikia išsitraukti meškeres ir pagaliau sutepti, nes jau turbūt jos ten surūdijo“.
Prieš metus aš visą vasarą keliavau. Daugybė šalių aplankiau, o kai kur ir pažvejoti teko. Kai pradėjau nuo gegužės pradžios, tai į salą grįžau rugsėjo viduryje, nes jau klientai šaukėsi. Pati geriausia žvejyba su anūku buvo. Man labiau patinka iš šalies stebėti, kaip kiti žvejoja. Pavyzdžiui, sėdžiu, stebiu, kai arti kranto į smėliuką pasišildyti užsikasa rajos. Ir kaip jos ir poilsiautojai „skraido‘ į skirtingas puses, kai tie nepamatę ant tų rajų užsilipa.
– Ir mes tuomet taip linksmai „skriskime‘ link anketos klausimų.
Kęstuti, ar gali pasakyti „ne“ ir kokiais atvejais sunkiausia tai padaryti?
– Na, kaip, kokiais? Dabar pasakytum „įkalam 50 gramų”, pasakysiu „ne“. Taip lygiai ir žmonėms galiu pasakyti. Tarkime, ateina žmogus, prašosi ekskursijos. O aš negaliu: neturiu laisvo laiko, negaliu organizuoti, netinkamas laikas. Neviską aš galiu. Kur man dabar paimti mangų, jei dar ne laikas juos skinti? Nusiskink dabar Lietuvoje kriaušę nuo medžio.
– Kas labiausiai nervuoja žmonėse, pasaulyje?
– Kas labiausiai nervuoja pasaulyje ir žmonėse?, – prieš atsakydamas, atliepia Kęstutis, – karas, badas, nelygybė, neišsilavinimas, kvailybė, pyktis, agresija. Labiausiai mane siutina, kai žmogus, nepažinodamas kito žmogaus, socialiniuose tinkluose komentuoja: „tu „vatnikas, tu toks, šioks, anoks“. Iš kur tas pyktis yra? Kam reikia? Tu nepažįsti žmogaus, tu nežinai, dėl ko jis taip parašė, tu nežinai jo minčių. O tas lietuviškas mentalitetas, tas piktumas.
O visi karai. Ar mes ką nors galime padaryti? Mes, paprasti žmonės, nieko negalime padaryti. Čia viską daro pasaulio valdžia: ir karus organizuoja, ir tas visas problemas, ir visus tuos „covidus“. Ir visa tai vyksta dabar, buvo prieš šimtą ir prieš du šimtus metų, ir prieš tūkstantį, ir prieš dešimt tūkstančių metų.
– Gerai, kad jau kalbame apie dešimtis tūkstančių metų, tai eikime dar giliau. Kaip tu galvoji, kaip gi žemėje atsirado žmogus? Tavo versija?
– Aš vis dėlto galvočiau, kad žmogus gali būti atkeliavęs iš kitų planetų. O gal jį sukūrė Dievas. Tai yra amžinybė ir niekas nežino tikros tiesos. Kaip sako: „kas pirma atsirado, kiaušinis ar višta?“. Taip ir čia. Man tik labai nepatinka, kad mūsų pasaulyje yra slepiama nuo žmonių visa tikra istorija.
– Na ir pabaigai, pasidalink, prašau, kokiu tikru faktu, istorija, kurią žinai, apie kanariečius, kanarietišką gyvenimą.
– Nelengvas tas jų gyvenimas. Tikrai nelengvas ir vargą jie čia vargo tuose kalnuose. Ir liūdnų atsitikimų savo akimis mačiau. Kam rojaus, o kam pragaras tos salos. Visur reikia užsidirbti, visur reikia išgyventi, visur reikia kovoti už vietą po saule. Tačiau užbaigsiu kita istorija, – pagalvojęs atsakė Kęstutis.
-Saule, tau tikriausiai teko atsidurti tokiose vietose taip pat. Važiuoji, važiuoji ir baigiasi kelias. Toliau tik takelis labai stačioje vietovėje. Vieną kartą su nedidele grupele tokioje vietoje ir atsidūrėme. Prie vieno iš stovinčių automobilių mindžikavo žmogus. Pamačiau, kad jis, išsitraukęs iš savo automobilio nemažą spintelę, bando ją pritvirtinti prie krepšio ant lynų. (Tokia įranga daiktams pakelti arba nuleisti stačioje vietovėje, kad nenešti ant pečių). Priėjau prie to žmogaus, pasiūliau padėti. O kai jau nuleidome tą jo spintelę žemyn, žmogus panoro man atsidėkoti. Visą mūsų kompaniją pakvietė namo pas save. Naminiu vynu vaišino, sriubos visiems įpylė. Po to dar šonkauliukais pavaišino. Ir vis stipresnio vyno nešė degustuoti. Vakarėlis įsisiūbavo. Klientai man buvo briedienos iš Lietuvos atvežę, nubėgau į mašiną, atnešiau ją šeimininkui. Šeimininkas mums vėl vyno.
Pagautas emocijų, savo gitarų kolekciją mums pristatė. Išsitraukė visokius būgnelius, skrabalus, kastanjetes, dainuoti pradėjo. Apie draugystę, meilę. Tiesiog improvizuodamas. Po penkių valandų vakarėlio, galiausiai prisiminė, kad jam į darbą reikia. Išsiskyrėme gerais bičiuliais visi.
Kitą kartą, kai važiavau jau su kitais klientais pro tą pačią vietą, paprašiau jų trumpam sustoti tame kaime. „Reikalų turiu“, sakau jiems. Ir nuėjau pas tą žmogų su didele pintine lietuviškų lauktuvių. Ne iš karto žmogus mane prisiminė, bet paskui vos neapsiverkė, koks buvo sujaudintas. Kanariečiai labai atviri ir šilti žmonės. Ir vynai jų labai geri, – juokiasi Kęstutis.
– Labai malonūs tokie prisiminimai. Ačiū, Kęstuti.
