Ispanija svarsto įvairias galimybes, kaip sutrumpinti moksleivių vasaros atostogas ir poilsio laiką per metus paskirstyti tolygiau, kaip ir kitose Europos šalyse. Valensijos universiteto Sociologijos ir socialinės antropologijos katedros profesorius Danielis Gabaldónas specializuojasi mokyklų tvarkaraščių ir kalendorių srityje ir atliko 32 Europos šalių lyginamąjį tyrimą.
Ispanijoje mokymo krūvis yra didesnis, tačiau mokymo dienų skaičius yra mažesnis nei EBPO vidurkis, o tai lemia intensyvesnį mokymą ir didesnį spaudimą mokiniams.
Be to, Ispanija priklauso ilgiausias vasaros atostogas turinčių šalių grupei. Tarptautinė tendencija yra priešinga: vietoj ilgų vasaros atostogų atostogos trumpinamos, o su mokymu nesusijęs laikas paskirstomas tolygiau.
Kantabrija (žemyninė Ispanija) yra vienintelis regionas, kuris laikosi europinio modelio, nes prieš šešerius metus nusprendė, kad jos mokiniai kas du mėnesius turi savaitę atostogų. Įgyvendinus šią priemonę, ją kritikavo tėvų organizacijos, tačiau palaikė mokytojai.
„Turime nutraukti idėją, kad mokyklinės atostogos prilyginamos darbo atostogoms”, – sako Gabaldónas, kuris pasisako už tai, kad kursas baigtųsi birželio pabaigoje, o pamokos būtų atnaujintos rugsėjo pradžioje. „Tai leistų mums turėti tinkamesnes vasaros atostogas; aštuonios ar daugiausia devynios savaitės jau yra gana ilgas laikas”.
Jis priduria: „Kas septynias savaites nutraukti mokyklinę veiklą labai gerai veikia Europoje, kur daugumoje šalių spalio pabaigoje savaitė be pamokų, po to dvi savaitės per Kalėdas ir savaitė vasario mėnesį.”
„Mums reikia priartėti prie Europos mokyklinių dienų vidurkio, o tai bus naudinga mokiniams, nes jie turės mažiau intensyvių dienų ir daugiau laiko dalykui išmokti, taip pat tai teigiamai atsilieps ir mokytojams, kurie turės daugiau dienų mokiniams ugdyti”.
Ilgos vasaros atostogos labiau veikia mažas pajamas gaunančius vaikus:
Gabaldonas taip pat teigia, kad daugelio EBPO tyrimų rezultatai rodo, jog „ilgos vasaros atostogos daug labiau veikia mažas pajamas gaunančius vaikus, nes jie yra linkę užsidaryti butuose ir daugiau žiūrėti televizorių nei viduriniosios ir aukštesniosios klasės atstovai, kurie gali leisti savo vaikams užsiimti įdomesniais dalykais. Be to, šiems vaikams dėl nuobodulio labiau pasireiškia „užmaršumo efektas”.”
Pasak tyrėjo, didesnis mokymosi krūvis ir, svarbiausia, labiau koncentruotas mokymasis negarantuoja geresnių mokymosi rezultatų. „Iš savo tyrimų sužinojome, kad geriausiai pasiteisina ne patys intensyviausi valandų skaičiumi modeliai, o tie, kuriuose mokymasis pritaikomas prie mokinių ypatumų. Pirmos klasės vaikas nėra toks pat kaip penktokas. Darome prielaidą, kad visi tos pakopos vaikai turi tas pačias pamokų valandas. Kodėl taip yra?”
„Mokykla turi būti kažkas įdomaus, kas vaikams turi patikti, kur skatinamas mokymasis ir mokiniai užsikrečia žiniomis. Negali būti taip, kad mokyklos aplinką patiriame kaip kažką sunkaus ir nemotyvuojančio”.
