Savo namų bibliotekoje turime tokį žurnaliuką – „KŪRYBA“ Nr 1, 1943 metai, lapkritis. Jame – Stasio Leskaičio straispnis “Atostogas prisiminus“ (Vokietijos teatruose 1943 m. vasarą). Jau užrašiusi šį pokalbį prisiminiau ten perskaitytą pastraipą apie mus – lietuvius:“ Sutikti tautiečiai, pasirodo, kiekvienas turi rečiausių prekių adresus, jie žino, kur kada kokius valgius ir vynus svečiai surasti gali, jie geriau už čiabuvius sužino privačius žinių fabrikatus, tiksliai painformuoja apie iškylų ir vakarinių pramogų vietas, jie važinėja automobiliais ir miegamuosiuose vagonuose –niekas, rodos negali išeiti už jų pajėgų ribų…“
Kokie mes esame svetur po aštuoniasdešimties metų? Mano pašnekovė sako – uždari. Tačiau, kaip ir kadaise – viską žinantys vienas apie kitą.
– Imigracija yra itin sudėtingas procesas, ypač pirmaisiais dvejais metais, – mūsų pokalbį pradeda Marina Valiukonienė, – kalbos barjeras yra vienas didžiausių iššūkių. O persikėlus į Ispaniją, vėl susidūriau su būtinybe mokytis naujos kalbos. Šis procesas ne tik apsunkina kasdienį gyvenimą, bet ir kelia abejonių dėl savo tapatybės bei vietos naujoje aplinkoje. Neatmetu socialinių ryšių ir bendruomenės svarbos, vien darbo ir gyvenimo prie vandenyno nepakanka ilgalaikei laimei. Jaučiu, kad dar ieškome vietos, kur galėtume ne tik dirbti, bet ir kultūriškai tobulėti, mėgautis bendravimu ir jausti priklausymą bendruomenei. Sėkminga integracija reikalauja ne tik profesinių galimybių, bet ir socialinio bei kultūrinio įsitraukimo.
Imigracija yra nuolatinis savęs ieškojimo ir prisitaikymo procesas, – dalinasi savo kelionės nuo Minsko iki Vilniaus, nuo Maskvos iki Tenerifės detalėmis Marina, – kiekviename etape ieškau balanso tarp profesinio augimo ir asmeninio pasitenkinimo. Būti „kažkuo” naujoje šalyje reikalauja ne tik kalbos įgūdžių ar darbo, bet ir gebėjimo kurti prasmingus ryšius bei rasti savo vietą naujoje kultūrinėje aplinkoje.
– O kodėl su šeima pasirinkote Tenerifę? Juk kalbame apie tai, ką reiškia būti kanariečiu.
-Pirmą kartą atvykau atostogoms su drauge. Nors iš pradžių aplinka atrodė neįprasta, kažkokia dykuma, kalbu apie pietinę salos dalį, greitai įsimylėjau šią vietovę. Trijų savaičių atostogos paliko neišdildomą įspūdį. Panašius jausmus patyriau, kai pirmą kartą pamačiau savo vyrą. Kūnas pašiurpo, naktį negalėjau užmigti, vis bandžiau suprasti, kodėl taip reaguoju į tą vyrą. Taip ir su Tenerife. Nuvažiavome su drauge į Teidę, man nuo patirto įspūdžio kūnas pagaugais nuėjo, nuvažiavome prie vandenyno – tas pats jausmas. Baigiantis atostogoms, jau planavau, kaip grįžti čia vėl, nes įsimylėjimo jausmas nepaleido nei akimirkai. Tačiau gyvenimo aplinkybės – darbas ir dukros mokykla – trukdė įgyvendinti šiuos planus. Tuo metu turėjau begaliniai daug projektų Lietuvoje.
Netikėtai prasidėjęs karas Ukrainoje dar labiau pakeitė situaciją. Vedžiau internetinius kursus rusų ir lietuvių kalbomis, susidūriau su naujais iššūkiais. Vasario 24 turėjo startuoti vienas iš mano „Mastermind“ kursų trisdešimčiai dalyvių įvairių tautybių žmonių grupėje – ukrainiečių, rusų, baltarusių. Karo pradžia iškart sukėlė konfliktus grupės viduje, kai dalis dalyvių neigė karo egzistavimą, o kiti buvo tiesiogiai paveikti bombardavimų, žinutes rašė iš apšaudomų teritorijų. Ši patirtis man parodė, kaip globalūs įvykiai gali paveikti net ir virtualias bendruomenes, sukeldami nesutarimus ir emocinius išbandymus. Tuomet pati susidūriau su didžiuliu stresu darbe dėl nacionalinio konflikto tarp grupių, su kuriomis jau dirbau. Nors mano darbo esmė buvo apjungti žmones, atsidūriau situacijoje, kur grupės nenorėjo bendradarbiauti. Stresas tapo toks didelis, kad pradėjau jausti panikos priepuolius ir kreipiausi į gydytoją dėl antidepresantų.
Tą kartą gydytoja tiesiog patarė man pakeisti aplinką ir pailsėti. Paprašiau šeimos išleisti mane į Tenerifę vieną kelioms savaitėms. Tokia patirtis man tapo ypatingai svarbi – pirmą kartą ilgesnį laiką praleidau viena ir atradau ramybės jausmą. Nors iš pradžių mintis būti vienai mane gąsdino, greitai įsimylėjau šį naują gyvenimo būdą.
-Žinai, supratau, kad ši vieta atitinka mano svajonių žemėlapyje užrašytą norą – gyventi ten, kur visada šilta ir yra vandenynas. Kelionė ne tik padėjo įveikti stresą, bet ir atskleidė naują gyvenimo perspektyvą, parodydama, kaip svarbu kartais atitrūkti nuo įprastos aplinkos ir atrasti save iš naujo, – sako moteris.
– Nežinau, Saule, ar tu tiki ezoteriniais dalykais, bet mano numerologė yra patarusi man gyventi kuo toliau nuo savo tėvynės ir gerai būtų – šalia didelio vandens. Šis patarimas kažkada paskatino mane išvykti iš gimtinės, o mano vyras tapo tarsi tiltu šiam pokyčiui. Taip aš atvykau gyventi į Lietuvą, o dar po kelių metų, jau po ilgų mano įkalbinėjimų, 2022 rudenį persikėlėme gyventi į salą. Nors vyrui šis sprendimas buvo sunkus, jis palaikė mane. Esu jam be galo dėkinga, nes tai leido man išeiti iš „sistemos” ir atrasti naujų galimybių, tokių kaip internetiniai mokymai. Be to, persikėlimas atnešė netikėtą asmeninio augimo ir veiklos masto padidėjimą.
– Bet girdžiu gaidelę, kad kanariečiais savęs dar nelaikote?
– Svarstome šeimoje apie savo dabartinę gyvenamąją vietą, kurią jaučiame esant namais, nors ir nesame tikri, ar tai bus ilgalaikė ar laikina situacija. Gal būt, turime viltį, kad dabartinėje vietoje galėtume praleisti savo pensiją ir priimti atvykstančius vaikus, visuomet paliekame atvirą galimybę ateityje išvykti ir grįžti. Nebent greitu laiku pasisektų persikelti gyventi į Santa Cruzą. Labai norisi daugiau kultūrinio aktyvumo. Dar esame jauni ir dar galime daug įdomių ir didelių dalykų nuveikti ir išmokti. Ir Vilniuje, ir kitur. Vieną savo svajonę aš tikrai išpildžiau jau, bet dar yra kitų, – juokiasi moteris.
– Marina, užsiminei apie savo veiklą – „Mastermind“ instrumentą. Papasakok, prašau, detaliau, kas tai yra ir kaip tau sekasi čia, Tenerifėje?
– Mastermind grupė tapo vienu iš svarbiausių įrankių mano pačios asmeniniam ir profesiniam augimui. Tai vienas geriausių atvejų mano gyvenime, padėjęs atrasti save ir adaptuotis naujose situacijose. Kažkada pati turėjau labai sunkią situaciją ir atvažiavau mokytis į Maskvą. Ten vienu iš instrumentų problemų sprendimui buvo pasiūlytas „Mastermind“ būdas. Padėjo tai, kad pasibaigus mokymams, dar metus aš buvau toje grupėje. „Mastermind“ grupės procesas susideda iš trijų pagrindinių žingsnių: retrospektyvos, problemų įvardijimo ir įsipareigojimų prisiėmimo. Kiekvieno mėnesinio susitikimo metu grupės nariai atvirai dalijasi savo pasiekimais, iššūkiais ir sunkumais. Ši atvira ir saugi aplinka leidžia dalyviams būti pažeidžiamiems, pripažinti savo silpnybes ir gauti palaikymą bei idėjas iš kitų grupės narių. Patikinu jus, kad toks nuoširdus atsivėrimas ir komandinis darbas yra esminis veiksnys, padedantis įveikti asmeninius ir profesinius iššūkius. Sprendžiame tikrai labai skirtingus klausimus: kaip pritraukti klientus; skirtis su vyru/žmona, ar ne; emigruoti; eiti į politiką? Žodžiu, aibė dalykų, kur žmogus neapsisprendžia pats. Kai komanda supranta tavo „skausmą“, visi nori padėti, patarimais, kontaktais, naujomis galimybėmis. Žodžiu, per tuos metus toje grupėje visi pastebėjo, kad kai aš kalbu apie savo verslą – džiovintų vaisių ir daržovių cechą Vilniuje – ir, kai kalbu apie „Mastermind“ grupės darbą, susitikimus, visiškai pasikeičia mano emocinė būsena. Man pasiūlė mokytis giliau. Taip prasidėjo mano kelionė nuo nepatenkinto verslo savininko iki entuziastingo koučingo praktiko. Dirbdama su vaisių džiovinimo verslu jaučiausi nepatenkinta ir nesėkminga. Tačiau dalyvaudama „Mastermind“ grupėje, atradau savo tikrąją aistrą – organizuoti ir vesti susitikimus. Tai paskatino pakeisti karjeros kryptį.
– Suvokusi savo stipriąsias puses ir tikrąjį pašaukimą, nusprendžiau gilintis į koučingo praktiką. Baigiau mokymus, įsigijau diplomus bei sertifikatus ir pradėjau taikyti šį metodą Lietuvoje, kur prieš 8-9 metus koučingas nebuvo taip plačiai paplitęs, – pabrėžia Marina, kiek daug naudos ši praktika atnešė jai asmeniškai ir kaip ji padėjo kitiems žmonėms, ypač verslininkams, kurie dažnai jaučiasi nesuprasti ir nepalaikomi. – Tris metus tiesiog „ariau juodai“. Su lietuviais labai sunku buvo, jie tokie uždari. Siekiu pakeisti žmonių mąstymą ir padėti jiems atsiverti. Džiaugiuosi matydama, kaip ši praktika keičia žmones, skatina juos imtis drąsių veiksmų ir atrasti save.
-Tavo entuziazmas ir įsitikinimas šio metodo nauda atsispindi visame pasakojime, Marina. Esu skaičiusi, kad per tuos tris metus pasiekei reikšmingų rezultatų Lietuvos bendruomenių vystymo srityje. Apmokei virš 500 moderatorių, kurie integravosi į įvairias verslo bei socialines grupes, tokias kaip „Start4Networking”, „B&I”, „Wow University” ir „Verslios moterys” ir kuria ten savo „Mastermind“ grupes.
– Tikrai taip, susidomėjimas taip pat buvo didžiulis, nes ir uždarbio atveju galima pasiekti daugiau. Tarkime psichologas veda ne asmenines sesijas, o veda sesijas „Mastermind“ grupėse, verslo koučeris, finansų patarėjas, drabužių modeliuotojas ar interjero dizaineris. Viskas įgauna kitokias apimtis. „Mastermind” grupės yra ne tik įrankis uždarbiui, bet ir būdas skleisti vertybes ir padėti žmonėms augti. Juk svarbu ne tik sužinoti, bet ir įgyvendinti tai, ką sužinojai.
– O kaip su kanarietiškomis bendruomenėmis ir „Mastermind“ grupes?
– O taip,- pritildo balsą moteris. – Persikėlusi į Kanarų salas, susidūriau su iššūkiais dėl vietinių bendruomenių uždarumo, nuoširdžiai siekiau kurti atviras ir palaikančias bendruomenes, kuriose žmonės galėtų būti savimi ir dalintis savo patirtimi.
Kurdama „Mastermind” grupes Kanarų salose, moteris pastebėjo, kad vietiniai rusakalbiai buvo atviresni bendravimui nei lietuviai, kurie dažniausiai buvo vyresnio amžiaus ir neturi didelių problemų. Ji sukūrė pirmąją „Mastermind” grupę, kuri susitikdavo kas dvi savaites ir viešai dalindavosi savo veikla per socialinius tinklus.
– Organizavau pirmąjį „Mastermind World Cafe” renginį, kuris buvo labai sėkmingas, pritraukęs daug žmonių ir sukūręs naujas draugystes bei bendradarbiavimus. Antrame sezone dalyvavo tik tie, kurie tikrai norėjo atsiverti, o trečiame sezone dalyvių skaičius sumažėjo. Žmonės norėjo daugiau neoficialių susitikimų. Supratau, kad reikia keisti renginių formatą, kad jie būtų labiau pramoginiai ir neformalūs.
Moteris taip pat dirba kaip ekspertų prodiuserė ir metodologė, padedanti žmonėms supakuoti savo žinias ir išvesti jas į rinką. Vienas iš jos „projektų“ – Valentina White, kuri tapo sėkminga finansų terapeute Londone. Ji pabrėžia, kad „Mastermind” grupės yra tik vienas iš daugelio būdų padėti žmonėms ir kad svarbu rasti tinkamus įrankius kiekvienam asmeniui.
– Žinai, apskritai per pastaruosius metus ypač aktyviai dirbau su lietuviškomis grupėmis, nežiūrint jūsų uždarumo, – šypsosi Marina. – Gal dėl to, kad ir mano lietuvių kalba patobulėjo, gal kad dėka saloje patiriamos ramybės aš pati kažkiek pasikeičiau. Dabar esu priėmusi sprendimą dirbti tik lietuvių kalba. Pastebėjau, kad lietuviškose grupėse dirbdama 20 procentų, pasiekiu 80 procentų teigiamų rezultatų. Ir tai mane labai skatina.
Marina pasakojo apie savo darbą su įvairiomis grupėmis, kurios turi skirtingus tikslus. Apie darbą su verslininkais, kurie nori pagerinti savo uždarbį ir praplėsti auditoriją, taip pat su žmonėmis, kurie siekia asmeninių tikslų, tokių kaip santykių gerinimas ar naujų įgūdžių įgijimas. Ji pabrėžia, kad jos mėgstamiausia auditorija yra tie, kurie parduoda paslaugas ar mokymus per socialinius tinklus, nes ji turi daug patirties šioje srityje.
Toliau kalba pakrypo apie naujas profesijas, kurios atsirado per pastaruosius penkerius metus, ir kaip ji padeda žmonėms tapti sėkmingais šiose srityse. Marina pabrėžė, kad svarbu atskleisti savo asmenybę per socialinius tinklus, nes žmonės šiandien perka ne tik paslaugas, bet ir žmogų. Tikiu ja, nes Marina turbūt yra labiausiai matomas žmogus saloje, tiek jos sukurtų video pamatome kasdien.
– Labai esu dėkinga savo šeimai už palaikymą. Džiaugiuosi, kad turiu vyrą, kuris mane palaiko ir leidžia man siekti savo misijos. Žinoma buvo sunkumų, su kuriais susidūrėme, kai šeima turėjo priprasti prie mano atvirumo socialiniuose tinkluose.
– Suprantu juos. Ačiū, Marina, labai įdomus pokalbis. Pereikime prie anketos pabaigai.
Kokia yra tavo ideali diena?
– Ji prasideda ramiu pasivaikščiojimu ir pusryčių gaminimu. Ryte mėgstu skirti laiko savo šeimos pusryčiams, kad būtų skanu ir gražiai paserviruota. Tuomet man reikia valandžiukės vienumoje, kad susidėliočiau dienos planus, pasiruoščiau darbui su klientais, po to darbas. Po pietų – laikas naujiems projektams, socialinių tinklų tvarkymui ar kurti naujus mokymus, taip pat kūrybai, pavyzdžiui, rašyti knygą. Tikrai rašau knygą apie „Mastermind“. Vakare skiriu laiko sportui, nes labai pamėgau tenisą čia saloje, draugams ir šeimai, o dieną užbaigiu ramiai su knyga ar meditacija. Žinai, pastaruosius metus čia saloje taip ir gyvenu. Tokiu išsvajotu ritmu.
– Kas tau yra draugystė?
– Draugystė man reiškia atvirumą ir laisvę, be įsipareigojimų. Draugystė – tai galimybė būti savimi ir dalintis emocijomis be spaudimo.
– O ką manai apie dirbtinį intelektą?
– Žinai, nors jis gali padėti techniniais klausimais, jis negali pakeisti žmogiškumo ir asmeninių istorijų.
– Ar gali išvardinti po penkis dalykus, kurie tave džiugina Tenerifėje ir kurie tau nemalonūs?
– Šiltas oras. Lėtesnis gyvenimo tempas, kuris leidžia pabūti su savimi. Saloje man puikiai sekasi būti čia ir dabar, o ne kapstytis praeityje, arba galvoti, kaip bus ateityje, ką darydavau, tarkime, Vilniuje.
Galimybė mėgautis vandeniu, nes esu Skorpionas pagal Zodiaką, vandenyje moku daryti viską, turiu visų vandens sporto šakų praktikas.
Žmonės, kurie pasirinko geriausią gyvenimo versiją. Jie buvo drąsūs emigruoti, jie verslūs, pasitikintys savimi. Yra ir vegetuojančių, bet su tokiais tiesiog nebendrauju.
Ir, žinoma, švieži vaisiai bei daržovės, kurie čia auginami.
Kelia sunkumus – prisitaikymas prie vietinių papročių ir ribotos galimybės dėl mažos teritorijos.
Kalbos barjeras yra vienas iš didžiausių iššūkių. Stebi, kad vietiniai gyventojai nesistengia tobulinti paslaugų kokybės, tačiau, iš kitos pusės, tai suteikia galimybę mėgautis paprastais dalykais.
– O, tavo lietuvių kalbos žinios mane nuo pirmos minutės pribloškė. Didžiulė pagarba tau. Marina, ką veiktum, jei parai dingtų elektra?
– Lietuvių kalbą per metus išmokau, – juokiasi. – Žvakių šviesoje skaityčiau knygą ir užsiimčiau seksu.
– Įsivaizduokime, kad gavai laiko mašiną ir grįžai 400 metų į praeitį. Kaip įrodytum, kad esi iš ateities?
– Nieko neįrodinėčiau, – pagalvojusi sako Marina. – Stengčiausi išsiaiškinti kuom jie gyvena ir bandyčiau juos pamokyti, kaip galima greičiau pasiekti geresnių rezultatų.
– Kitaip tariant, pravestum jiems „Mastermind“ grupes, – juokiuosi aš. – O jei atsirastum 10 metų į ateitį, ką pasakytum būsimai sau?
– Oi, kokie pas tave klausimai. Paklausčiau, kaip ji, aš, jaučiasi ir, jei gerai, paklausčiau, kokie veiksmai atvedė ją iki tokių jausmų. Nes man reikės grįžti į šiandieną ir tuos veiksmus atlikti, tuos sprendimus priimti, kurie atves iki to gėrio.
– Kuom galima tave nustebinti?
– Maistu. Vaizdais. Mėgstu keliauti ir, kai kaskart čia Tenerifėje atrandame naujas vietas, aš labai ilsiuosi. Taip, ilsiuosi matydama gražius vaizdus. Esu vizualė.
– Kodėl žmonės labiausia domisi tuo, kas jų visiškai neliečia?
– Nes taip lengviau. Nereikia lįsti į save, ieškoti, gilintis, keistis.
– Ar Tenerifė yra jūsų svajonių sala?
– Taip, norėtume turėti savo namą su židiniu. Kur nors virš debesų.
– Ar turi savo nuomonę apie ką nors, kuri būtų visiškai priešinga daugumos nuomonei?
– Taip, mano nuomonė apie homoseksualumą ir jo propagavimą. Gerbiu kitų pasirinkimus, tačiau esu įsitikinusi, kad seksualiniai polinkiai turėtų būti asmeninis reikalas.
– Marina, mano kartai į Marsą nuskristi nepavyko. Tavo kartai taip pat vargu bau ar pavyks. Bet štai tavo dukra vieną dieną gali pranešti, kad laimėjo bilietą skrydžiui. Tu ją palaiminsi?
– Žinoma. Aš labai džiaugiuosi, kad mano mama palaikė mano visus sprendimus mokytis, keliauti, ieškoti. Ir mano dukra juk nėra mano nuosavybė. Ji tik atėjo per mane ir aš turiu ją išauginti. Ji, jos vaikai, mano anūkai, turi pažinti pasaulį, visatą. Ne tik Marsą, bet ir kitas matomas ir nematomas planetas, – užbaigėme pokalbį su Marina.
