Juos XV amžiuje Kanarų salose aptiko jūreiviai iš Europos.
Kadangi Kanarų salos yra netoli Afrikos žemyno, europiečiai tikėjosi sutikti gentį, panašią į maurus, tačiau iš tiesų išvydo visiškai kitokius žmones.
Vietiniai gyventojai, kuriuos vėliau pavadino ,,guanči”, buvo labai panašūs į šiaurinės dalies kaukazoidus ir neturėjo jokių arabų ar berberų bruožų.
Šio regiono gyventojų oda buvo šviesi, akys pilkos arba žydros, plaukai ugniniai bei šviesiai rudi.
Kalba, kuria bendravo genties nariai nebuvo panaši į jokią kitą kalbą. Ji apėmė paprastus, begarsius lūpų gestus bei švilpimą. Pastarojo pagalba jie galėjo perduoti pranešimus dideliais atstumais, o „tylioji kalba” galėjo būti naudojama bendraujant slaptomis temomis, akis į akį.
Vėliau prasidėjo pradžioje ganėtinai sėkmingi susirėmimai su ispanais, tačiau galų gale jie baigėsi ispanų pergale.
Pažymėtina tai, kad guanči gentis iš tiesų gyveno neolito laikotarpiu ir nebuvo susipažinusi nei su metaliniais, nei, juo labiau, su šaunamaisiais ginklais. Kuokos, ietys, mėtomieji akmenys – tai visas ginklų arsenalas. Be to genties nariai pasižymėjo neįprasta jėga ir drąsa.
Labai greitai nuo guanči genties neliko nė pėdsako.
Kalba buvo pamiršta, kultūra sunaikinta, o likę guanči genties nariai susimaišė su užkariautojais ir kolonistais.
Guanči paslaptys
Kalbant apie jų išvaizdą, sprendžiant iš antropologijos duomenų, guanči buvo panašūs į kaukazoidus, tarp jų dažnai buvo kromanoidų, būdingų dar neolito periodo Europai. Ryšys su Europos gentimis yra gana akivaizdus, nors buvo gana matomas ryšys ir su šiaurinės Afrikos gyventojais.
Duomenys apie kalbą yra labai menki. Misionierių užrašuose išliko tik apie tūkstantis žodžių ir frazių, kuriuos išanalizavus paaiškėjo, kad guanči kalba buvo artima berberams ir, ko gero, tai yra ikiberberinių kalbų reliktas.
Kalbant apie guanči švilpimą ir paslaptingą šnabždėjimą, jis taip ir liko neiššifruotas, tačiau tiksliai žinoma, kad berberų kalboje nebuvo jokių panašių kalbos detalių.
Įdomiausios detalės aprašomos toliau. Salose yra jų paliktos konstrukcijos, kurios nepaprastai primena majų piramides. Bet kaip guanči genties nariai galėjo apie juos sužinoti, jei šie žmonės net neturėjo paprasčiausių valčių?
Beje, tai yra paradoksalu: salos gyventojai neturėjo jokių plaukimo įgūdžių, guanči iš tiesų buvo unikalūs.
Įdomu ir tai, kad ši tauta, iš tikrųjų gyvenusi akmens amžiuje, mokėjo mumifikuoti mirusiuosius, naudodama beveik identišką metodą, kaip ir senovės egiptiečiai. Mumifikavimo procese guanči kimšdavo kūnus specialiais augalais, augančiais tik Kanarų salose ir Pietų Amerikoje.
Dar vienas svarbus klausimas – kaip žmonės, neturintys jokių įrankių, išskyrus akmenis, ir ratų, pastatė piramides. Kalbant apie jų naudojamus namų apyvokos daiktus, artimiausi analogai taip pat rasti Amerikoje. Prie šių sutapimų dar pridėkite tradiciją puošti galvas paukščių plunksnomis ir įkyrios nepaaiškinamos mintys nepaliks jūsų ramybėje. Kol kas labai sunku išspręsti šį galvosūkį.
Egzistuoja versija, kad tai ne guanči pasiekė Amerikos krantus, o majai atvyko pas guanči. Juk net fiziškai stipriems guanči genties nariams be valčių nebūtų pavykę perplaukti Atlanto vandenyną. Egzistuoja tikėtina teorija, kad guanči į Kanarų salas persikėlė jau esant piramidėms. Beje, raštas taip pat galėjo būti ne guanči palikimas bei priklausyti kitai tautai. Yra manoma, kad patys guanči nesuprato to meto rašto.
