2025 m. prasidėjo nauja įtampa tarp verslo asociacijų ir profesinių sąjungų bei Ispanijos vyriausybės koalicijos, kai Darbo ir socialinės ekonomikos ministerija paskelbė ketinanti surengti diskusijas su profesinėmis sąjungomis ir verslo atstovais dėl kuo greitesnio minimalaus tarpprofesinio darbo užmokesčio (MMA) padidinimo
Remdamasi ekspertų komisijos rekomendacija, ministerija siūlo minimalų tarpprofesinį darbo užmokestį kas mėnesį didinti 38,50 EUR (3,4 %) arba 50 EUR (4,4 %). Jei būtų pritarta, SMI padidėtų iki 1 172,50 EUR arba 1 184 EUR per mėnesį (14 išmokų), priklausomai nuo galutinio sprendimo, t. y. realus mėnesinis padidėjimas būtų iki 58 EUR per 12 darbo užmokesčio paketų.
Nuo 2018 m. padidintas 61 %
Jei šis padidinimas bus įgyvendintas, SMI nuo 2018 m., kai Mariano Rajoy vyriausybė nustatė gerokai mažesnį lygį, padidės 61 %. Vyriausybė teigia, kad siūlomas koregavimas atspindi dabartines šalies ekonomines sąlygas ir juo siekiama išsaugoti darbuotojų perkamąją galią, kartu derinant su platesnėmis darbo užmokesčio tendencijomis.
Vis dėlto ši priemonė sulaukė verslo grupių kritikos, kurios ją laiko populistiniu žingsniu, galinčiu turėti ekonominių trūkumų.
José Cristóbal García, Kanarų salų darbdavių konfederacijos (CCE) viceprezidentas, iniciatyvą apibūdino kaip „labai populistinę” politiką, pritaikytą palankiems ekonominiams laikams, tačiau įspėjo apie neigiamą jos poveikį. Jis teigė, kad tokios priemonės mažina įmonių lankstumą, kurio joms reikia, kad galėtų koreguoti atlyginimus ekonomikos nuosmukio metu.
Pasak C. García, dėl nelankstumo, kurį lemia didėjantis minimalus darbo užmokestis, įmonės gali nuspręsti atleisti darbuotojus, o ne koreguoti atlyginimus, kaip tai buvo pastebėta per ankstesnius Kanarų salų nuosmukius. „Kuo griežtesni darbo santykiai, tuo sunkiau prisitaikyti prie sunkmečio sąlygų”, – pabrėžė jis.
Taigi, nors ir pripažindamas teisingo atlyginimo svarbą, G. García pasisakė už tai, kad atlyginimai atspindėtų produktyvumą ir darbo rezultatus, skatindamas taikyti tokius mechanizmus kaip kintamasis darbo užmokestis ir skatinamosios premijos. Jis taip pat kritikavo neseniai padidintus atlyginimus kaip „savavališkus” ir teigė, kad jie neproporcingai paveikė jaunus darbuotojus, pirmą kartą dirbančius asmenis ir žemesnės kvalifikacijos asmenis, kurie dažnai dirba už minimalų darbo užmokestį.
Socialinio dialogo trūkumas
Verslo lyderiai nuolat skundžiasi, kad trūksta „socialinio dialogo”. García pažymėjo, kad darbdaviai nepritarė VDU didinimui nuo 2020 m., kai jis padidėjo nuo 900 iki 950 eurų per mėnesį. Jis išreiškė skepticizmą dėl galimybės šiais metais pasiekti konsensusą, teigdamas, kad Darbo ministerija, laikydamasi savo požiūrio, pirmenybę teikia viešumui, o ne nuoširdžiam dalyvavimui
Garsija taip pat paragino atsižvelgti į konkrečius regionus, pažymėdamas, kad tokios sritys kaip Baskų kraštas, Madridas, Navaros ir Katalonija neatitinka Europos socialinės chartijos rekomendacijos išlaikyti SMI 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Priešingai, Kanarų salos jau viršija šį kriterijų (71 %), o šis skirtumas, jo teigimu, kenkia produktyvumu pagrįstam kompensavimui.
Savarankiškai dirbančių darbuotojų nuogąstavimai
Savarankiškai dirbančių Kanarų salų asociacija (ATA) taip pat išreiškė susirūpinimą dėl siūlomo padidinimo. Generalinis sekretorius Elliot Martín pabrėžė, kad nors nuo 2018 m. SMI padidėjo daugiau kaip 60 %, šis augimas neatsispindėjo savarankiškai dirbančių darbuotojų pajamose.
Martín pabrėžė, kad darbo užmokestis turi būti didinamas atsižvelgiant į infliaciją ir bendrą kainų kilimą, o tai turi būti pasiekta bendru sutarimu, o ne vienašališkais sprendimais. Jis pabrėžė, kad svarbu suprasti konkrečius skirtingų sektorių ir regionų poreikius, kad būtų galima sudaryti visoms šalims naudingus susitarimus.
Jis atkreipė dėmesį į tokias problemas kaip pravaikštos ir didėjančios darbo sąnaudos, kurios trukdo plėtoti naujus verslo modelius ir kurti darbo vietas svarbiausiuose Kanarų salų sektoriuose, įskaitant žemės ūkį, prekybą ir namų ruošą.
Diskusijos dėl SMI didinimo išryškina tebesitęsiančią įtampą tarp vyriausybės įsipareigojimo užtikrinti darbuotojų gerovę ir darbdavių susirūpinimo dėl ekonominio lankstumo ir darbo vietų kūrimo.
